Tekstas:Katha upanišada/paaiškinimai

Iš Logos.
06:50, 19 sausio 2020 versija, sukurta Žmuo (Aptarimas | indėlis) (2 keitimai importuoti)
(skirt) ← Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija → (skirt)
Jump to navigation Jump to search

Paaiškinimai

I. 1. 1. „Vadžašvarasas" – legendinio brahmanų autoriteto Vadžašvaro („garsus aukomis") palikuonis. Šis siužetas žinomas Rigvedoje (X. 135) ir Taittir?ya br?hmaõoje (III. 11. 8).

„noriai paaukojo" – anot tradicinių komentatorių, Ušana – tai Vadžašvaraso vardas, tačiau žymiausias Vedų egzegetas Sajana (S…yaõa, XIV a.) šį žodžių derinį interpretuoja šitaip.

Načiketas (naciketas) – „nežinantysis". Plg. Rigvedos eilutę: „Nieko aš, mirtingasis, nežinau apie Dievą" (n?ham devasya martya÷ ciketa – RV. 79. 5)

I. 1. 2. „tikėjimas įsiskverbė" – turimas omenyje ne išorinis, bet vidinis, gyvąja dvasia, o ne apeigomis palaikomas tikėjimas.

I. 1. 4. „Mirčiai" – mirties personifikacija, tapatinama su Jama – teisingumo ir mirties valdovu. Jama minimas jau Rigvedoje, kur sakoma, kad jis buvo pirmas mirusysis, nutiesęs kelią žmonijai į mirusiųjų karalystę:

„Iškeliavusį didžiaisiais šlaitais, apžvelgusį kelią daugeliui, Vivasvato palikuonį, žmonių subūrėją, valdovą Jamą pagerbki išliejamąja auka. Jama pirmasis mums sužinojo išėjimą – šios ganyklos neatimki. Kur mūsų pirmieji protėviai nukeliavo, ten gimusieji savais keliais įkandin [nukeliaus]" (RV, X. 14. 1–2.).

I. 1. 5. „tarp daugelio" – anot Šankaros, čia kalbama apie praeities ir dabarties mokinius, o sanskritologo M. Müllerio nuomone, tai – užuomina apie pareigas, kurias turėjo atlikti praeities ir dabarties mirusieji ir dabar turės atlikti pats Jama (The Upanishads, Translated by F. Max Müller, Sacred Books of the East, Oxford, Vol. I., 1879).

I. 1. 6. „Pažvelki atgalios į [protėvius]" – remiantis Šankara, derėtų versti: „pažvelki atgalios į savo protėvių ankstesnius darbus ir nesigraužki dėl savo veiksmų".

I. 1. 7. „it ugnis" – turima omenyje viską suvienijanti kosminė ugnis, tad svečias atvyksta kaip visuotinės vienybės įsikūnijimas. Kaip teigiama Taittir?ya br?hmaõoje, išgirdęs dievišką balsą Načiketas nuvyko į Jamos namus, kur tris dienas laukė sugrįžtančio mirties valdovo. Jamai sugįžus, į jį šiais žodžiais kreipėsi vienas iš jo tarnų, kviesdamas pagerbti svečią.

Vaivasvatas – „kilęs iš vivasvato", „saulės palikuonis", mirties valdovo dievo Jamos epitetas.

I. 1. 10. „tegul atpažįsta" – „teprisimena, jog tai aš, jo sūnus, grįžtu namo" (Šankara).

I. 1. 11. „Audalakis Arunis" arba Audalakis Arunio sūnus, kaip ir Gautama, tai Vadžašvaro vardas, nors kiti autoriai (P. Deussenas, H. Charpentieras), sekdami Šankaros interpretacija, tai laiko Načiketos vardais.

I. 1. 12. „mėgaujamasi dausose" – dangaus pasaulyje, nes, anot Ramanudžos, dangus (svarga) ir yra išsivadavimo (mok?a) sinonimas. Šiuose keliuose posmuose (12–15) atskleidžiama, jog Načiketo vardu pavadinta ugnis yra visatos šaltinis (lok?di), Brahmanas, kartu slypintis ir giliausioje žmogaus esmėje kaip dvasinė Savastis, Atmanas. Įvairiuose Vedų tekstuose ugnis tapatinama su Prajapačiu, visatos kūrėju, o ugnies apeigos ir yra tiltas, padedantis įsisąmoninti šią vidinę ugnį.

I. 1. 16. „įvairialypę grandinę" – posme I. 2. 3. žodis s??k?m minimas kaip „į turtus vedantis kelias". Šankara aiškina: „Priimki papildomą pažinimą apie įvairialypę karmą ir iš jo kylančias įvairias pasekmes".

I. 1. 17. Pasak Šankaros, „trissyk" – gaudamas žinias, jas suvokdamas ir pritaikydamas „su trimis" (tribhir etya sandhim) – su motina, tėvu ir mokytoju arba su Vedomis, sm?ti (Atminties perdavos tekstais) ir išminčiais; „tris darbus" (trikarma) – ritualinius aukojimus, Vedų studijas ir dalydamas labdarą.

„Brahmano kūrinį" – pažinęs Brahmano raišką – Hiranjagarbhą ar dangiškąjį Agnį. Brahmanas – aukščiausias metafizinis Principas ar Pradmuo indų filosofijoje, tai – Nekintamybė, Nenusakomumas, Absoliutas apibūdinamas tik apofatinės teologijos metodu, neiginiais „ne tai, ne tai" (neti neti).

„jį ištyręs" – „patikrinęs savo patirtimi" (Šankara).

I. 1. 20. „Tai yra" – greičiausiai čia kalbama ne tiek apie pomirtinį konkretaus žmogaus sielos likimą, kiek apie galutinį žmogaus išsivadavimą iš atgimimų grandinės ir jo amžiną nemirtingą Savastį.

I. 1. 21. „ši Tiesa" – sunkiai suvokiamas Atmanas, kurio pažinimas tapatinamas su Amžinojo Įstatymo, Dharmos pažinimu.

I. 1. 26. „Praeinantys" – pažodžiui, „trunkantis ligi rytdienos", „laikini".

Antakas „užbaigiantysis" – Jamos epitetas.

I. 1. 29. „didžiojo perėjimo" – perėjimas į anapusybę. Pasak S. Radhakrišnano, Načiketas jau pasiekė dangaus pasaulį (svarga loka) ir dabar klausia Mirties apie didįjį galutinį išsivadavimą (nirup?dhi÷e?a), iš kurio nebėr grįžties į samsaros grandinę.

I. 2. 1. „gėris... malonumas" – išbandęs Načiketo tinkamumą pažinti tiesą, Jama pradeda mokyti apie moralinių ir materialinių vertybių skirtingumą.

I. 2. 2. „dėl žemiškos naudos" – pažodžiui „dėl kūniškos gerovės".

I. 2. 3. „Tu nepasirinkai šio turtų kelio, kuriame daugelis užklimpo" – žr. I. 1. 16. Jei žodį s??k?m skaitytume kaip „grandinė", o majjanti kaip sajjanti, tuomet galimas ir kitas vertimas – „tu nepasirinkai grandinės, kuri supančiojo daugybę".

I. 2. 4. „žinomi kaip neišmanymas ir pažinimas" – kaip aiškina Šankara, neišmanymas (avidy?) yra susijęs su malonumu (preyas), o pažinimas (vidy?) – su gėriu (chreyo).

I. 2. 5. Plg. Mundaka Up. I. 2. 8; Maitri Up. VII. 9, taip pat Evageliją pagal Matą, XV. 14.

I. 2. 6. „Nepažins perėjimo [į Anapusybę]" – pažodžiui „perėjimas neatsiskleis" (na pratibh?ti). Apie perėjimą žr. I. 1. 29.

„jis vėl ir vėl pateks man į rankas" – t. y. neišvengiamai pateks į naujų atgimimų grandines.

I. 2. 7. „kurio" – anot Šankaros, tai Atmanas.

I. 2. 8. „įvairiai apmąstomas" – mąstomas, medituojamas skirtingais būdais arba suvokiamas kaip daugis.

„jei kitas nepasidalys" – kitas, pažinęs jį kaip savo esmę, arba „kas yra suvokęs savo tapatumą Brahmanui" (Šankara).

I. 2. 10. „Žinau" – vadovaudamiesi Šankaros komentarais, daugelis vertėjų šiuos žodžius priskiria Jamai, nors kai kurie vertėjai – M. Mülleris, R. E. Humas – Načiketui.

„laikinomis priemonėmis" – t. y. šiapusinio pasaulio priemonėmis.

I. 2. 11. „troškimų išsipildymą" – Brahmano patyrimą.

„pastangų" – anot vienų komentatorių (Šankara) – meditacijos beribiškumą, anot kitų (Balagopalendra) – ritualų.

I. 2. 12. „Savęs pažinimu" – vadinamąja adhy?tma yoga – susitelkimu, Savasties kontempliacija. Adhy?tma yoga yra sinonimiška kitoms gnostinės praktikos formoms j¤?na yoga, aspar÷a yoga ir kelia sąsajas su Delfų orakulo kvietimu – „pažink save" (gnothi seauton).

I. 2. 13. „išsunkęs esmę" – šiame posme metaforiškai nurodoma dar viena galima itin reikšmingos Indijos religinėje kultūroje sąvokos dharma („įstatymas, darna, dora, ramstis, atspirtis") reikšmė – „esmė" ar net „syvai". Taigi tradicinis brahmanizmo apibūdinimas žodžiais sanatana dharma gali būti verčiamas kaip „Amžinoji esmė" ar „Amžinoji darna".

„ši buveinė plačiai atsivėrė" – Brahmano „buveinė", „namai". (Šankara). Manoma, kad šiame posme minimi pagrindiniai upanišadų gnostinių, kontempliatyvių pratybų žingsniai: klausymas („išgirdęs"), apmąstymas („supratęs"), kontempliavimas („išsunkęs esmę") ir nušvitimas, sam?dhi („apčiuopęs pagrindą").

I. 2. 14. „tiesą ir netiesą" – pažodžiui, kas yra virš dharmos ir adharmos.

I. 2. 15. „Garsmuo" – anot Šankaros, tai tikslas (gaman?yam).

„stengiasi tyrai gyventi" – kita, siauresne prasme, tai tie, kurie stengiasi įžengti į mokinystę, tapti brahmačarijais, t. y. pirmo iš keturių tradicinės brahmanizmo visuomenės gyvenimo etapo (?÷rama) sekėjais.

I. 2. 18. „Įžvalgusis" – t. y. Atmanas, pažinimo subjektas.

I. 2. 20. „nuskaidrintomis juslėmis" – anot Šankaros, „nuraminęs jusles ir protą", o Vedų egzegetas Sajana aiškina „per Viešpaties malonę".

I. 2. 25. „Brahmanystė ir kšatra" – kitaip tariant, Atmanas pranoksta du aukščiausius brahmanizmo luomus (varõa) – brahmanų ir kšatrijų atstovus, ir netgi mirties virsmas išnyksta amžinybėje.

I. 3. 1. „Dviese minta" (pibantau) – pasak tradicinės Sajanos interpretacijos, tai dvi savastys: individualioji ir universalioji, į kurią kelias veda per pirmosios pažinimą.

„atlygio [vaisiais]" – čia ?tam suvokiamas kaip karmos subrandinti vaisiai. Šankara ?tam aiškina kaip „tiesa" (satyam).

„penkių ugnių garbintojai" – penkios šventos namų ugnys, kurias privalo prižiūrėti brahmanas: G?rhapatya, ?havan?ya, Dak?in?gni, Sabhya, ?vasathya. Arba persikūnijimo procesą metaforiškai apibūdinantys penki komponentai: dangus, debesys, žemė, vyras, moteris (Brh. Up. , VI. 9. 13; Manaus Įstatymai, III. 185).

I. 3. 2. „atnašautojų tiltą" – ugnis yra atnašautojų tiltas, jungiantis žemišką ir dangišką pasaulius.

„siekiantiems kito [kranto]" – siekiantiems kito samsaros vandenyno (s?gara) kranto, t. y. nebeatgimti.

I. 3. 3. „vežimo valdovas... vežimas... važnyčiotojas... vadelės" – ne tik Indijos, bet ir kitose kultūrose dažnas vidinio žmogaus pasaulio valdymo palyginimas. Žr. S. Rahakrishnano komentarus upanišadoms, kur minimos sąsajos su antikinės ir arabų literatūros pavyzdžiais (The Principal Upanishads, Introduction, text, transl. and notes by S. Radhakrishnan, London, 1953, p. 623).

„aumuo" (buddhim) – abstraktus, kūrybinis, intuityvus mąstymas (intelegence, verstand, intellekt, rassudok), protavimo, racionalaus samprotavimo priešybė (mind, vernuft, raison, um); protą pranokstantis pažinimo būdas, aukštesnysis išmanymas (manasas sattvam uttaman) dažnai vadinamas „širdies intelektu". Kaip pažymi S. Šalkauskis, „aumuo ir protas tai yra du skirtingi tos pačios galios aspektai".

I. 3. 4. „besimėgaujančiuoju" – t. y. „persikūnijančiu" (Šankara).

I. 3. 7. „nepasiekia tikslo" – t. y. Brahmano buveinės.

I. 3. 9. „visa persmelkiančiojo" – Višnaus.

I. 3. 10. „juslių daiktai" – juslių patyrimo objektai: garsai, kvapai, pavidalai ir t. t. Šiame ir vienuoliktame posmuose išdėstoma savotiška vertybių gradacija – juslių daiktai, juslės, protas, aumuo, Atmanas, Neapreikštasis, Puruša. Pastarieji du sietini su vienos seniausių Indijoje brahmanistinės Samkhjos mokyklos kosmologija ir liudija glaudų ryšį tarp Vedų apreikšties tekstų ir kitų mokyklų kategorijų. Neapreikštasis (avyaktam) – pirmapradė kosminė materija (prak?ti), kurią Šankara iš advaita vedantos mokyklos pozicijų interpretuoja kaip kosminę regimybę, pirmapradį neišmanymą (avidy?). Puruša – aukščiausias dvasinis principas, kosminis Subjektas, Dvasia, tapati vedantos Brahmanui.

I. 3. 12. „jautriaregiai" – „savo subtilia rega galintis įsiskverbti į pačius subtiliausius reiškinius" (Šankara).

I. 3. 13. „į rimties Atmaną" – į Savastį, nors P. Deussenas siūlo versti „į Neapreikštąjį".

I. 3. 14. „Pakilkite, pabuskite" – plg. „Be paliovos budėkite" – Ef. 6, 18; „Pakilkite, budėkite" – Dhammapada, 168.

„priimkite dovanas" – „iškilių mokytojų pamokymus" (Šankara).

I. 3. 17. „šraddhos apeigų metu" – turimos omenyje mirusiųjų protėvių vėlėms skirtos atnašavimo apeigos, atliekamos kas mėnesį.

II. 1. 1. „Viešpats" (svayambhås) – „patsai esąs", „esantis pats iš savęs", anot rusų upanišadų vertėjo A. Syrkino, tai – Brahmanas, kiti komentatoriai ir vertėjai, remdamiesi Šankaros tekstais, šį žodį verčia kaip Dievas kūrėjas, Brahma. Šiame posme atskleidžiamas visai upanišadų tradicijai būdinga išorinių ritualų keitimas introspekcine kontempliatyvia patirtimi.

II. 1. 3. „tai – Tas" – remdamasis Šankara, S. Radhakrišnanas mano, jog čia kalbama apie visuose jutimo ir pažinimo aktuose dalyvaujantį ir juos nulemiantį Atmaną, o prancūzų indologas L. Renou mano, jog tai – mirties akimirka.

II. 1. 4. „ir sapno" – pažodžiui „sapno pabaigos" būsena. Čia galima aliuzija į miego pradžios ar pabaigos ribinę sąmonės būseną, kurioje akimirkai patiriama Savastis. Šankara verčia „sapno turiniai".

II. 1. 5. „šis patiriantis" (madhvadam) – pažodžiui „mintantis medumi" arba „karmos vaisiais" (Šankara).

II. 1. 7. „Aditė" (adit) – „nesurišta, nepalyginama", tai – beribė, motinos gamtos (prak?ti) sinonimas. Ji viso būties objektyvumo šaltinis, dažnai indų filosofijoje tapatinama su erdve, o mitologijoje – su dangumi.

II. 1. 8. „aukojimo malkose" – turimi omenyje du medžio pagaliai, kuriuos trinant įžiebiama ugnis.

„Džatavedą" – „žinąs visą kūriniją" – dievo Agnio epitetas.

II. 1. 11. „Tegalima širdimi" (manasa) – „šventraščių ir mokytojų nuskaidrintu protu" (Šankara).

II. 1. 12. „Puruša sulig nykščiu" – „vidinis asmuo", visa persmelkiančioji siela slypi širdies lotose. Šankara, Ramanudža ir Nimbarka mano, jog ši nykščio dydžio siela iš tiesų ir yra Brahmanas bei glūdi pasišventusiojo širdyje.

II. 1. 15. „O Gautama" – čia į Načiketą kreipiamasi jo tėvo vardu.

„išlieka [tapatus aukščiausiajam Atmanui]" – pasak Šankaros, šiame posme patvirtinamas individualaus „aš" metafizinis tapatumas aukščiausiajai Savasčiai (paramątman).

II. 2. 1. „vienuolika... vartų" – tai kūno alegorija, kurio vienuolika vartų ar angų yra šios: akys, ausys, šnervės, burna, išeinamosios angos, bamba ir kaukolės siūlė. Kiti tekstai (pvz., Bhagavad G?t?, V. 13) mini tik devynis vartus, be dviejų paskutinių.

„Negimusiojo" (ajasya) – t. y. Brahmano.

„juos prižiūrėdamas" – Šankara aiškina „kontempliuodamas" (dhy?tv?).

II. 2. 2. „gulbė" – Atmano, išsivadavimo, nušvitimo simbolis, tradiciškai kildinamas iš a ir ham „aš esu Tai". Šankara šį žodį kildina iš šaknies ham – „eiti", „judėti" ir verčia „judanti saulė" – Atmanas. Šiai alegorijai yra skirta atskira Hamsa upanišada.

„vasūs" – aštuonios dievybės, įkūnijančios įvairius dangiškus gamtos reiškinius. Anot Šankaros, „visa persmelkiantys".

„hotaras" – pagrindinis vediškųjų ugnies apeigų žynys, giedantis Rigvedos himnus.

„darnoje" – Vedose minimas universalus kosminės ir moralinės darnos dėsnis, įstatymas ?ta, kuriam pavaldūs ir žmonės, ir visi dievai.

II. 2. 3. „praną... apaną" – dvi iš penkių vitalinių galių, gyvybinių energijos tėkmės formų: įkvėpimas–iškvėpimas. Plačiau žr. Prašna upanišadą.

„mažylį" – „neūžaugą", tai tas pats „Puruša sulig nykščiu" ar „vidinis asmuo", žr. II. 1. 12.

II. 2. 9. „[likdamas] ir anapus [jų]" – pasak Šankaros, šis posmas byloja apie imanentinę ir sykiu transcendentinę Brahmano–Atmano prigimtį.

II. 2. 14. „Jis spindi pats ar tik atspindi?" (kimu bhati vibhati va) – t. y. ar jis pats vienatinis šviesos šaltinis, ar atspindys daugybėje daiktų?

II. 2. 15. Žr. Bhagavad Git?, XV. 12.

II. 3. 1. „amžinasis figmedis" – tai universalus kosminio gyvybės medžio vaizdinys, kurio šaknys – Brahmanas, o jo šakos – Brahmano apraiškos.

II. 3. 5. „tarp gandharvų" – dangiškų būtybių, muzikantų sferoje, žr. > > >

II. 3. 6. „skirtingą jų kilmę" – juslių organai atsiranda iš skirtingų gamtos elementų (žemės, ugnies, vandens etc.) ir į juos sugrįžta.

II. 3. 7. „aumuo" (sattvam) – žr. I. 3. 3.

II. 3. 9. „širdimi, įžvalga ir protu" – t. y. pajauta, intuityvia įžvalga ir konceptualiu samprotavimu. Plg. RV, I. 61. 2.

II. 3. 11. „vadina joga" (yogam manyante) – tai viena iš nedaugelio vietų upanišadose, kur regime ankstyvąsias jogos pratybų ištakas ir sąsajas su Patandžalio Joga Stra.

„ateina ir išeina" – taip akcentuojama nuolatinio sukauptumo būtinybė, nes protui būdinga nuolatinė kaita ir nepastovumas.

II. 3. 13. „abu... pavidalus" – t. y. imanentinį ir transcendentinį, sąlygotą ir nesąlygotą protu (manisa) ir įžvalga (manasa), neregimą ir regimą.

II. 3. 15. „mazgus atrišęs" – mazgai, tai aistra, pyktis, godumas, tamsumas ir kitos ydos.