Sikhizmas

Harmindir Sahib (Auksinė šventykla)

Sikhizmas – monoteistinė religija, kurios pradininkas Guru Nanakas (1469–1539). Ši religija susiformavo XV a. pabaigoje Pakistane ir šiaurės vakarų Indijoje, vadinamajame Pandžabe, „penkių upių šalyje“.

Sikų religija nėra misionieriška, ji nesistengia patraukti naujų bendruomenės narių. Tai veikiau etninė religija, kurios tikslas – išsaugoti uždarą bendruomenę. Sikhų religijos branduolys ir yra bendruomenė bei jos doras gyvenimas, kuris daro garbę halsai. Sikizmas neneigia kitų tikėjimų tiesų, tačiau svarbiausias jos rūpestis – skatinti savo išpažinėjus, kad šie stengtųsi gyventi atsidavę Dievui.

Šiandien pasaulyje gyvena apie 26 mln. sikhų, daugiausia Pandžabo regione, kur ir kilo ši religija.

Istorija

Sikų judėjimas prasidėjo nuo mažos grupelės žmonių (mokinių), kurie susibūrė apie Guru Nanaką ir troško patirti Dievo buvimą. Ilgainiui, devynių Nanako pasekėjų dėka, šis mokinių skaičius išaugo. Sikhų religija įgijo vis daugiau ir daugiau pasekėjų. Jie sukūrė ir galingas karines pajėgas, paskui susibūrė į atskirą bendruomenę.

Kadangi Pandžabo, kaip valstybės, indentiteto stiprėjimą gerokai nulėmė sikhų gyvenimo samprata, šią religiją galima laikyti etnine. Panašiai kaip judaizme ir hinduizme, būti bendruomenės nariu ir išpažinti sikhų tikėjimą – neatsiejami dalykai. Kaip tik todėl jų tikėjimas tapo parama ir sikhams, gyvenusiems už Pandžabo ribų, suteikdamas savo išpažinėjams stiprų identiteto jausmą.

Dešimt guru

Sikhizmas, kaip guru religija, išsiskiria tuo, kad Nanakas ir devyni jo pasekėjai atspindi tam tikrą istorijos tarpsnį – individualiųjų arba gyvųjų guru laiką. Sakoma, kad jie išpažino tą pačią tiesą, turėjo ypatingą Dievo įžvalgą ir netgi iš esmės buvo identiški. Kaip sako sikhizmo išpažinėjai, tie dešimt guru buvo lyg viena nuo kitos pridegamos žvakės.

Dešimt sikhų guru:

• Nanakas 1469–1539;

• Angadas 1504–1552;

• Amaras Dasas 1479–1574;

• Ramas Dasas 1534–1581;

• Ardžanas 1563–1606;

• Haris Govindas 1595–1644;

• Haris Krišanas 1656–1664;

• Tegas Bahaduras 1621–1675;

• Gobindas Singas 1666–1708;

Daugelis iš jų tapo guru ir sikhų vadais tik sulaukę brandaus amžiaus. Kiekvieną iš dešimties guru šiam pašaukimui pasirinko jo pirmtakas, įvertinęs įpėdinio dvasinę įžvalgą ir vertumą.

Didžioji dalis sikhų religinių doktrinų sukurta penkių pirmųjų guru gyvenimo laikotarpiu. Susidarė sikų bendruomenė kaip teisingos religijos ieškotojų grupė. Jie buvo ganėtinai panašūs į šiaurės Indijos mistikus, kurie susivienyti su Dievu siekė per meilę ir pasiaukojimą. Pasaulio akyse sikhų religija būtent ir išsiskiria dviem pagrindiniais aspektais; vienas jų – mistiškasis, kitas – agresyvusis, militaristis, kėsinimasis į pasaulį.

Pirmajam didžiajam sikhų istorijos periodui (~ 1500–1600) būdingi rimti pasaulietiniai ir politiniai interesai. Kiekvienas iš pirmųjų guru savaip prisidėjo prie bendruomenės sustiprinimo.

Nanakas mokė, kad „nėra nei hinduistų, nei musulmonų“. Amaras Dasas įrengė langarą, bendruomenės valgyklą, į kurią maistą tiekdavo iš bendros virtuvės. Taip guru skatino visų kastų sikhus valgyti kartu, nepaisant jokiu kastų prietarų, įsismelkusių į kasdienį indų gyvenimą. Didysis sikhų idealas – priešintis indų susiskirstymui į kastas, maištauti prieš ortodoksus. Bendro valgymo paprotys stiprino brolybės jausmą.

Angadas itin vertino fizinę ištvermę. Jis rengdavo savo mokinių varžybas. Vėliau tai pravertė kovojant su musulmonais. Su Ardžanu, penktuoju guru, susijęs lemtingas sikhų istorijos posūkis. Jam viešptaujant smarkiai paaštrėjo politiniai santykiai tarp mususlmonų ir sikhų. Jis pastatydino garsųjį Harmindir Sahib, Auksinę šventyklą Amristario mieste, tapusią sikhų religinio ir nacionalinio gyvenimo centru. Tai ypač sustiprino sikhų identitetą.

Ramas Dasas įkūrė šventąjį miestą – Amritsarą.

Dievas

Sikų religijos esmė – guru idėja.

Dievas – tikrasis Guru. Jo dieviškas kuriantysis žodis, šabada, pasiekė žmoniją kaip pranašystė per dešimtį istorinių figūrų, kurių kiekviena vadinama guru.

Sikhų bendruomenė, išpažindama dešimtojo guru tikėjimą, pati irgi vadinama guru.

Šventasis raštas taip pat vadinamas guru (Guru Granthas Sahibas).

Dievas yra vienintelis, galutinis ir amžinasis Guru (Satguru), kuris suteikia apšvietą ir supratimą mokiniams, iš visos širdies atsidedantiems Dievo ieškojimui, jo tarnystei. Žmogus nenorėtų susisieti su Dievu, neturinčiu jokių atributų, todėl Dievas įsikūnija tuose fenomenuose, kuriuos žmogus pažįsta, per juos žmogui apsireiškia. Žmogaus religinis gyvenimas kreipiamas į šį artimesnį, prieinamesnį jam Dievo pavidalą.

Tačiau kai sikhai teigia, kad tasai Dievas, kurį jie pažįsta, pasižymi vienokiomis ar kitokiomis savybėmis, tai nereiškia, kad jis buvo kada nors pasirodęs ar užgimęs žemeje kaip avatara (“tas kurs nusileidžia, nužengia”, liaudiškoje induizmo sampratoje Višnaus pasirodymas žemėje, kad primintų amžinąsias vertybes ir išsklaidytų iliuzijas). Dievo neįmanoma apibūdinti, visgi sikai kreipiasi į jį kaip į gailestingąjį, visagalį, amžinąjį. Jo valia nulemia viską tiek gera, tiek bloga. Jis esti visame kame – ir niekingiausiame kirmine, ir galingame dramblyje. Sikhų Dievas sukūrė pasaulį, per kurį žmogus pajėgia bent iš dalies perprasti Dievo galybę ir valią. Dievo malonė leidžia nuoširdžiai tikintiems pažinti jį maldoje ir meditacijoje.

Sikhų religija savo gyvastingumą semia iš mistiškumo. Pirmųjų mokinių, susibūrusių aplink Nanaką, tikslas ir buvo atsidėjus medituoti, kartoti Dievo vardą ir pan. Nanakas atvėrė savo pasekėjams kelią prie tikrojo Guru, jis subūrė tikinčiųjų broliją, kuri susirinkusi giedodavo himnus. Per himnus jų širdys pakildavo iki Dievo, o Dievas įeidavo į besimeldžiančiųjų širdis.

“Egzistuoja tik vienatinis Dievas, kuris vadinamas Teisinguoju, vadinamas Kūreju; jis nepažįsta baimės ar neapykantos, jis nemirtingas, jis niekuomet nebuvo pradėtas, jis egzistuoja patsai savaime, didis ir gailestingas. Teisinga buvo pradžioje, Teisinga buvo pačioje pabaigoje, Teisinga yra ir nūnai, o Nanake, Teisinga bus ir visuomet ateity” – Guru Nanako himno pradžia iš rinkinio “Adi Granthas”. Sikai jį kalba kas rytą, išreikšdami savo tikėjimą.

Halsa

Tradicija byloja, kaip Gobindas Singas sukūre Pantą (kelią, arba taką, kuriuo eina ieškantys Dievo; šis terminas taikomas ir apibūdinant pačią visuomenę). Guru liepęs sukviesti tikinčiuosius ir metęs jiems iššūkį – kas iš jų išdrįsią paaukoti už tikėjimą savo gyvybę? Šitaip jis patikrino jų ištikimybę. Kiek padvejoję, penki vyrai pasisiūlė paaukoti savo gyvybę guru. Tačiau šis jų nenužudė, tik aprengė naujomis uniformomis ir pristatė žmonėms kaip penketą savo išrinktųjų. Jie ir tapo naujosios, nesuteptųjų bendruomenės, halsos, nariais. Sikhai tikėjo, jog naujoji bendruomenė įgis įtakingumą bei jėgą, ir tai jai pravers ginant tikėjimą ir kuriant griežtos moralės visuomenę. Vardai “Singas” (Liūtas) ir “Kaura” (Princesė), suteikiami naujosios bendruomenės vyrams ir moterims, pakeisdami kastos duotuosius vardus bei panaikindami moterų beteisiškumą, turėjo simbolizuoti naują sikhų statusą pasaulyje, kurį jie tikėjo išsikovosią.

Berniukai ir mergaitės, sulaukę keturiolikos metų, gali būti inicijuojami į halsos bendruomenę ir tapti visateisiais jos nariais. Šis ritualas paprastai vadinamas krikštijimu. Pastarasis priėmimo aktas tarsi įveda nūdienos sikhus į tą šventąją būseną, kuri, kaip jie tiki, vyraujanti iniciacijos dieną.

Penki garbingi bendruomenės nariai atstovauja Gobindo Singo išrinktiesiems. Sugiedoję reikiamas giesmes bei ištirpinę vandenyje cukraus, apšlaksto šiuo tirpalu jiems galvas bei akis. Naujai inicijuotieji supažindinami su halsos narystės, lojalumo brolijai bei moralinio elgesio taisyklėmis. Plaukus jie privalo nešioti nenukirptus, vengti svetimoteriavimo ir rūkymo, nevalgyti mėsos, jeigu gyvulys paskerstas musulmonų papročiu.

Maldos namai

Gurdvara – sikhų šventykla. Pavadinimas reiškia “guru durys”. Ji susideda iš garbinimo (maldų) salės, kur laikomas “Adi Granthas”, ir valgomojo, kur bendrai valgoma baigiant pamaldas. Maistą ten gamina savanorės.

Kiekvienas įeinantis į gurdvarą turi užsidengti galvą ir nusiauti batus. Prieš įeidami į maldų salę žmonės nusiprausia. Visi sėdasi ant grindų. Tik Guru Grantas Sahibas yra aukščiau kitų. Nors moterys ir vyrai paprastai sėdi atskirai, maldos metu į moteris visada buvo žiūrima kaip į lygias.

Šventykloje dvasininkų nebūna. Po paskutinės maldos maldininkams išdalijamas kara paršadas. Tai cukraus, sviesto ir miltų mišinys, kuris maišomas kirpanu. Meldžiantis gurdvaroje svarbų vaidmenį atlieka muzika. Gurdvara yra ne tik maldų vieta, bet ir svarbus sikų bendruomenės centras – joje taip pat yra susirinkimų salės ir klasės, kur pandžabų kalbos mokosi ne Pandžabe gyvenantys vaikai.

Simbolis

Prie šventyklų paprastai kabo geltonos vėliavos – sikhizmo simbolis. Neturintis nei pradžios, nei pabaigos ratas vėliavoje simbolizuoja amžinybę. Jis taip pat yra ir sikhų vienybės simbolis.

Sukryžiuoti kardai primena sikhams, kad turi būti pasirengę ginti savo tikėjimą. Dvigubi kardo ašmenys simbolizuoja tiesos galią.

Reinkarnacija

Sikhų religija į puikybę ir savimylą nežiūri kaip į teologinę blogio problemą. Jie tiki, kad žmonės išsilaisvina ir gali nevaržomai tarnauti Dievui tik tada, kai haumain įtaka palaužiama (tai įvyksta garbinant Viešpaties vardą). Tačiau be tikrojo Guru pagalbos egoizmo neįmanoma nesunaikinti. Išgelbėti gali tik meilė, suvienijanti su Dievu. Sikhai tiki, kad kol tas susivienijimas ateina, individams tenka pragyventi daug gyvenimų per vis naujas reinkarnacijas. Šis sielų persikėlimo procesas baigiasi tik tada, kai žmogus susiranda tikrąjį Guru. Tų, kurie jį susiranda, širdys prispildo meilės bei troškimo uoliai jam tarnauti.

Tradicijos ir papročiai

Kai kurie sikhai šiais laikais vėl želdinasi plaukus bei barzdas, vėl nešioja turbanus. Halsos bendrijos sikhai išsikiria penkiais atributais, kurie vadinami penkiomis k, nes taip prasideda jų pandžabiški pavadinimai:

1. keš, arba nekerpami plaukai. Tuo parodoma, kad kaip galima mažiau kišdamiesi į savo prigimtį žmonės paklūsta Dievo valiai. Kad su ilgais plaukais atrodytų tvarkingai, vyrai nešioja turbanus. Berniukai dar nėra tiek subrendę, kad galėtų tapti halsos nariais, tačiau rengdamiesi jai taip pat auginasi ilgus plaukus ir dengia juos mažu medžiagos gabalėliu;
2. kanga, arba medinės šukos, kuriomis šukuojamasi, kad plaukai būtų švarūs ir nesusivėlę;
3. kara, arba plieninė apyrankė. Ratas simbolizuoja amžinybę, plienas – jėgą. Nešiojama ant dešinės rankos, kuria paprastai laikomas kardas. Apyrankė byloja, kad kovoti reikia tik už Dievą;
4. kačera, arba tam tikri ligi kelių ilgumo apatiniai rūbai. Jie simbolizuoja švarą ir kuklumą;
5. kirpan, arba trumpas kardas. Jis primena, kad reikia ginti tiesą ir išsiaiškinti, kas yra teisus. Šiandien vietoj kirpano nešiojamos simboliškos kirpaną primenančios sagės.

Nors najosiose sikhų kolonijose papročiai pasikeitę, kai kurios Pandžabo tradicijos dar laikosi, viena tokių – iš anksto sutarta santuoka. Jaunų vyrų arba moterų šeimos paprastai parenka partnerį už akių. Vienas svarbiausių faktorių nulemiančių partnerio parinkimą yra kasta – vienos grupės kasta niekada nesimaišo su kitos grupės kasta.

Šventės

Sikhai švenčia tas pačias šventes kaip ir hinduistai. Pavyzdžiui, Divali yra šviesų šventė. Sikai ją skiria dar ir guru Harui Gobindui paminėti.

Baisahi švenčiama balandžio mėnesį. Tai halsos įkūrimo diena, bet kartu tą dieną švenčiami ir naujieji metai.

Gurpurai – šventės, skirtos guru gimimo ir mirties dienoms pažymėti. Patys svarbiausi gurpurai švenčiami lapkričio mėnesį guru Nanakui paminėti ir gruodžio arba sausio mėnesį guru Gobindui Singui pagerbti.

Plitimas po pasaulį

XX a. sikhai pradėjo sparčiai plisti po pasaulį už Pandžabo ribų. Pačioje amžiaus pradžioje ir tuoj po Antrojo pasaulinio karo daugelis vyrų palikę savo šeimas patraukė į Ameriką, Didžiąją Britaniją, Kanadą, Pietų ir Rytų Afriką. Norėdami pritapti prie bendruomenės daugelis atsisakė tam tikrų tradicijų: nebeželdino barzdų bei plauku, nebedevėjo turbanų. Naujose vietose nedaug pastatyta sikhų šventyklų. 1960 m. pabaigoje į Vakarus persikėlusių sikų gyvenime įvyko svarbių permainų, nes atvyko ir likę šeimos nariai. Sikhai ėmė dažniau rodytis viešumoje. Dideliuose pramoniniuose miestuose nemažai pastatų buvo paversta sikhų šventyklomis.

1969 m. D. Britanijoje įkurta sikhų misionierių draugija, o Kanadoje – sikhų tyrimų centras; panašių institucijų atsirado ir Amerikoje. Visa tai stiprino ir sikhų bendruomenės identitetą. Sikhai stengėsi sukurti savo literatūrą, kurios tikslas buvo supažindinti vaikus su sikhų religijos istorija, skatino mokyti vaikus pandžabų kalbos. Visos šios pastangos turėjo suvienyti sikhus, padėti jiems išsikovoti bendruomenės pripažinimą.