Gnosticizmas

Gnosticizmas (gr. γνῶσις (gnōsis) – pažinimas) buvo senųjų religijų grupė, jungusi įvairius elementus iš helenistinio judaizmo, graikų bei romėnų misterijų, zoroastrizmo (ypač zurvanizmo), neoplatonizmo ir galiausiai ankstyvosios krikščionybės. Gnostikams bendra buvo netobulo ir taisytino pasaulio ir gnosio, kaip priešybės nežinojimui ir iš to kilusiai nuodėmei, samprata.

Žymūs skirtingų gnosticizmo formų mokytojai buvo Markionas (maždaug 160 m. po Kr.), Tacianas (110–172 m. po Kr.), Bazilidas Siras, Valentinas Egiptietis.

Būta keleto gnosticizmo atšakų: ofinitai, kainitai, bazilidininkai, valentinininkai, doketai. Pastarieji laikėsi nuostatos, jog Kristus turėjo ne tikrą, o tik iliuzinį kūną, netikėjo visišku Kristaus dieviškumu.

1945 m. Nag Hammadi (Egipte) buvo rasta dvylikos senovinių koptų rankraščių slaptavietė. Rinkinyje, paslėptame 400 m., yra penkiasdešimt trys veikalai, tarp jų ir krikščioniškų, ir nekrikščioniškų gnostikų tekstų.

Gnostikų mokymas

Gnostikai rėmėsi mitais, bylojančiais, kaip pasaulį sukūręs suklaidintas demiurgas. Mokė siekti išganymo per gnosį – savo tikrojo dieviškojo “aš” pažinimą. Gnostikai tokį pažinimą priešpriešino tikėjimui, kurį laikė mažiau reikšmingu.

Gnostikai manė, kad kažkada jie buvo bekūnės būtybės, dvasios, kurias įkalino kūniškame apvalkale ir privertė gyventi nuodėmės pasaulyje. Bet kai tik jie pasieks gnosį – žinojimą, kurį Kristus atskleidžia tik jiems, bus pasiektas išsilaisvinimas. Remiantis vienos gnostikų grupės kūriniais, šis ypatingas žinojimas atskleidžia: „kuo mes buvom ir kuo mes tapom; kur mes buvom arba kur privertė patekti; kur mes skubam, kokiu būdu mus gelbsti; kas yra gimimas ir kas yra sielų persikūnijimas”.

Pasak gnostikų, egzistavo du žmonių tipai – žmonės, surišti su žemišku ir kūnišku, ir žmonės, sugebantys pažinti Šviesą iš aukščiau. Iš antrosios grupės buvo atrenkami pašvęstieji, ieškoję įvairiais keliais išsigelbėjimo nuo kūniško apvalkalo ir apskritai materijos. Kai kurie mokytojai manė, kad dieviškasis apšvitimas įmanomas tik ekstazės būsenoje, tuo tarpu kiti buvo meditacijos ir pasninko šalininkai. Gnostikai buvo uždara bendruomenė; anot įvairių gandų, jie nešiojo akmenis, ant kurių buvo išdrožinėtos gyvatės ir kiti simboliai – vietoj talismano ir pašventinimo įrodymo. Naudojosi slaptažodžiais ir slaptais rankų paspaudimais, kad galėtų atskirti kitus draugijos narius.

Gnosticizme dominuoja kraštutinai dualistinė ir pesimistinė pažiūra į pasaulį. Egzistuoja du pradai – šviesa ir tamsa, gėris ir blogis. Vyksta nuolatinė jų kova. Gnostikai pasaulį matė persmelktą blogio. Jei blogio tiek daug, tai materialusis pasaulis – tamsiojo prado kūrinys. Blogio sumažinti daiktiniame pasaulyje neįmanoma: dabar, ateityje ir amžinai vyraus blogio persvara. Pasaulis – ne Dievo, o Antidievo kūrinys, konstruktas.

Gnostikų pažiūros painios ir elitarinės. Gnostikai, neigdami pagoniškus teiginius, sako, jog virš trijų Žemės gyvybės sferų dar yra vadinama dieviškoji sfera – beasmenis dievas, visuma, iš kurios atskilę eonai – angelai, kurie yra tiesos apreiškimo forma. Kritę eonai sudaro materialų pasaulį. Dvasia ateina iš dieviškosios tikrovės, trokšta ir privalo į ją sugrįžti. Pasaulis – kritusio eono sklaida. Pagal kitą versiją, laikomasi pažiūros, jog Dangiškoji Išmintis pagimdė sūnų, kuris maištaudamas sukūrė pasaulį. Pasaulį sukūręs dievas nėra aukščiausias. Aukščiausias gelbėja pasaulį per Kristų. Arabų gnostikai mini neaiškią jėgą satar, vertusią žmones neklausyti Dievo žodžio, nes jis pamirštamas vos išgirstas.

Aukščiausia dievybė suteikia sūnui laisvę, o šis sukuria pasaulį. Tada Visagalis pamato pasaulio blogį ir siunčia kitą sūnų, kad tas išvaduotų žmones nuo blogio, parodytų kitą kelią. Kristus – antrasis sūnus, kuris turi pasaulį pakeisti taip, kad vyrautų gėris. Pagal gnostikus, Kristus moko atgimti dvasiškai ir dvasia išsilaisvinti iš materialaus pasaulio. Patraukli išganymo idėja – Kristus siekia išvaduoti žmogų. Kristui nebūtų priežasties veikti, jei pasaulį būtų sukūręs Aukščiausiasis Dievas. Kadangi kūniškumas – blogis, tai Kristus – grynai dvasinė, nemateriali būtybė. Žemėje jis atstovauja Tobuliausią Dievo Realybę. Žmogus tėra marionetė, neatsakanti už savo veiksmus. Tai prieštarauja tradicinėms krikščionybės tiesoms. Laisvas apsisprendimas netenka prasmės, nes, anot, gnostikų, iš anksto yra nuspręsta, ar suprasti Kristų, ar nesuprasti. Daugiau galimybių turi dvasingas žmogus – tobulesnis už visus kritusius. Jis turi suprasti Kristaus esmę ir neigti prisikėlimą iš mirusiųjų, nes Kristus kūno neturėjęs. Žmonija suskirstyta į tris kategorijas: turintys tik kūną – kinikai; turintys kūną ir sielą – psichikai; turintys dar ir dvasią – pneumatikai.

Gnostikai pasisakė prieš europinius pagoniškus bei antikinius tikėjimus. Kristų priešpastatydami Jahvei, sukūrė priešjudėjinį sąjūdį.

Istorija

Gnosticizmo reiškinio kilmė nėra krikščioniška. Spėjama, jog šaknys glūdi Egipte, Babilone, Rytuose. Gnosticizmas yra vienas pirmųjų mėginimų perkurti, performuoti krikščioniškąjį tikėjimą, paversti jį pažinimu. Spėjama, kad gnosticizmas kilo iš Rytų religinių kultų maždaug II amžiuje. Atrodytų, jog jam įtakos turėjo mažiausiai keturi ezoteriniai kultai:

• Didžiosios Motinos kultas Frigijoje. Tikima, jog per moterišką principą pasireiškia Dievo Mintis. Tokia idėja ypač ryški deivės Kibelės kulte. Žyniai yra vadinami fanatais. Kibelė, vaisingumo deivė, atstovauja grynąjį Kosmoso Moteriškumą. Kulto apeigos bei praktika primena tantrinį kultą. Per fanatų ir Kibelės žyniuonių fizinę jungtį siekiama dieviškos seksualinės ekstazės.

• Izidės ir Ozyrio kultas. Ozyris – mirties ir prisikėlimo dievas. Vedė seserį Izidę – moters ramybės simbolis.

• Dievo Baalo kultas. Šis dievas neribotai valdo žmones kaip niekingus vergus. Iš savęs spinduliuoja pasaulį ir gyvenimą. Kultas puoselėja amžinybės idėją.

• Mitros kultas. Tai saulės, šviesos, tyrumo dievas.

Visi šie kultai teigė, kad žmogus savo prigimtimi ir galiomis yra silpnas, todėl jis ieško papildomų priemonių ir galimybių pažinti.

Kristaus, pasaulio sąrangos, visuotinio blogio teiginio, žmogaus antropologijos pažiūros Bažnyčiai buvo nepriimtinos. Gnostikai pasmerkti už dualizmą. III a. gnostikai paskelbti eretikais: persekiojami, naikinami. Jų pažiūros išsisklaidė ir paveikė kitas krikščionybės kryptis – montanistus, arijonus, manichėjus ir kitas. Mandeistai, gyvenantys dabartiniame Irake ir Irane, yra vieninteliai išlikę iš senovės gnostikų.

Spėjama, jog gnosticizmas visiškai slaptai atsinaujino ir veikė XIV–XV a., tačiau tai nėra patvirtinta. Popiežius ir jo pavaldiniai lyg ir žinojo egzistuojant uždarą, ezoterinę gnostikų bendruomenę, tačiau per kelis dešimtmečius tiesioginių įrodymų nerasta, nesučiuptas nei vienas bendruomenės narys.