Chaldėjų apeigos

Iš Logos.
12:33, 19 sausio 2020 versija, sukurta Žmuo (Aptarimas | indėlis) (Teksto pakeitimas - "[[Category:" į "[[Kategorija:")
(skirt) ← Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija → (skirt)
Jump to navigation Jump to search

Chaldėjų apeigos gali reikšti Babilono chaldėjų patriarchato arba rytų sirų, Asirų rytų bažnyčios apeigas.

Babilono chaldėjų patriarchato apeigos

Šios apeigos priklauso Rytų apeigų liturgijos tradicijai. Unitai chaldėjai, 1553 m. atsiskyrę nuo Asirų rytų bažnyčios, jos apeigas pakeitė. Svarbiausi skirtumai: Eucharistijoje Teodoro Mopsuestiečio ir Nestorijaus anaforos nevadinamos jų vardais, komunijai vartojami neraugintos duonos paplotėliai, atliekama žodinė išpažintis, krikštijama ne panardinant į vandenį, o jo užpilant, Sutvirtinimo, Ligonių patepimo sakramentai ir nuodėmių atleidimas atliekami pagal Romos apeigyną.

Rytų sirų, Asirų rytų bažnyčios apeigas

Priklauso Rytų apeigų liturgijos tradicijai. Chaldėjų liturgija pradėjo klostytis I a. Mesopotamijos žydų diasporoje (manoma, kad krikščionybę čia skleidė apaštalas Tomas) ir sirų bendruomenėje, sukrikščionintoje vieno iš 72 Jėzaus Kristaus mokinių Tado (Adajo) ir jo pagalbininko Morkaus (Mario). Seniausi išlikę liturginiai tekstai – Tado ir Morkaus anaforos III a. vid. ir IV a. pab. nuorašai.

Liturgija, veikiama sirų ir graikų kultūrų, Šv. Efraimo Siro mariologijos bei Teodoro Mopsuestiečio kristologijos ir nestorijonybės (V a. pab.), galutinai susiklostė VI-VII a. Asirų rytų bažnyčioje, keista VIII-IX ir XII-XIII amžiuje.

Eucharistijos šventimo ypatybės: 2 skaitiniai iš Senojo Testamento bei 2 iš Naujojo Testamento, 3 anaforos (Tado ir Morkaus, Teodoro Mopsuestiečio, Nestorijaus), Mišių tekstai paveikti Senojo Testamento, artimi Didachei ir Ipolito Romiečio (apie 170–235 m. ar 236 m. ) veikalams, komunija teikiama dviem pavidalais (raugintos duonos ir vyno), vietoj žodinės išpažinties atliekama tyli atgaila. Krikšto apeigos sudarytos pagal Eucharistijos modelį, santuokos apeigos panašios į stačiatikių, dvasininkų šventimai yra trijų laipsnių – diakonatas, kunigystė ir vyskupystė, žegnojamasi dviem pirštais iš dešinės į kairę. Iš Jeruzalės apeigų perimtos kanoninės valandos papildytos naujais tekstais, skirtais visoms savaitėms ir šventėms, VIII a. pab.–IX a. pr. įterpta malda „Tėve mūsų“, XII a. pab.–XIII a. pr. pridėta naujų dalių, o dėl pirmykščio papročio jas švęsti kartu su Mišiomis Biblijos skaitiniai įtraukti tik į Velykų tridienį.

Liturginiai metai suskirstyti į laikus: Apreiškimo (atitinka adventą), Jėzaus Kristaus apsireiškimo, gavėnios, Velykų, apaštalų, vasaros, Elijo ir kryžiaus (visi po 7 savaites), Mozės ir pašventinimo (abu po 2 savaites). Dauguma Jėzaus Kristaus švenčių kaip kitų krikščionių, Švč. Mergelei Marijai skirtos dvi šventės (gegužės 15 d. ir rugpjūčio 15 m. ), iš visuotinei Bažnyčiai bendrų šventųjų minimi tik keli (Jonas Krikštytojas, Petras ir Paulius, Tadas, Andriejus, Jokūbas, Steponas), apie 30 dienų skirta vietiniams šventiesiems, yra graikų ir sirų Bažnyčios tėvų, kankinių, išpažinėjų, visų mirusiųjų minėjimo dienos, švenčiamos Dievo vaišės (krikšto vandens šventė).

Svarbiausios liturginės knygos: kunigų knyga (atitinkanti stačiatikių euchologijų), kanoninių valandų knyga, Psalmynas, skaitinių knyga ir kitos.

Chaldėjų apeigose vartojamos sirų ir arabų kalbos. Kunigo liturginiai drabužiai – sujuosta alba su trimis raudonais arba juodais kryžiais ant peties, sukryžiuoti orarijus ir lininė mantija, diakono – alba ir per kairįjį petį permestas orarijus. Bažnyčios paprastų architūrinių formų, be vidaus puošybos ir klauptų, moterys ir vyrai stovi atskirai.[1]

Šaltiniai

  1. Chaldėjų apeigos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003