Augustinas
Augustinas (lot. Augustinus), Augustinas Aurelijus (354 m. lapkričio 13 d. Tagastėje (Numidija, dab. Alžyras) – 430 m. rugpjūčio 28 d. Hippo Regijus (Hiponas, dab. al Annaba), palaidotas augustinų vienuolyno bažnyčioje Pavijoje) – filosofas, teologas, Bažnyčios tėvas ir mokytojas. Šventasis (šventė – rugpjūčio 28 d.). Monikos (paskelbta šventąja) sūnus.
Gyvenimas
375 m. Augustinas dirbo laisvojo meno mokytoju Tagastėje, vėliau Kartaginoje. 383 m. nuvyko į Romą, o 384 m. persikėlė į Milaną, kur dėstė retoriką. Savo dvasinį šio laikotarpio gyvenimą vėliau atpasakojo veikale „Confessiones“. 373 m. skaitydamas vėliau dingusius Cicerono veikalus, Augustinas susidomėjo filosofija. Kadangi Biblija dėl savo paprastumo tuo metu jo nepatenkino, Augustinas prisijungė prie manichėjų (374-383 m.). Visgi Augustinas liko nepatenkintas manichėjiškuoju dualizmu, todėl dar vėliau prisidėjo prie neoplatonikų skeptikų. Gyvendamas Milane jis išklausė šv. Ambraziejaus pamokslų, padariusių jam didelį įspūdį. Po sunkių dvasinių kovų su savo aistringa prigimtimi, veikiamas šv. Antano ir kitų to meto vienuolių pavyzdžio, apaštalo Pauliaus laiške romiečiams Augustinas rado savo kelią į krikščionybę.
Atsivertęs į krikščionybę, atsisakė mokytojo darbo ir pradėjo ruoštis krikštui, kurį drauge su savo sūnumi Adeodatu priėmė iš šv. Ambraziejaus rankų 387 m. Hippo vyskupas 391 m. jį įšventino kunigu. Kartu su Alypijumi, Evodijumi ir kitais jis įkūrė vienuolišką religinę bendruomenę, palaipsniui išaugusią iki dvasinės seminarijos lygio. Daugelis jos narių tapo įžymiais vyskupais. 393 m. jis pirmą kartą dalyvavo Afrikos sinode (vėliau buvo dar 6 sinodų dalyviu). 395 m. Augustinas buvo konsekruotas vyskupo Valerijaus koadjutoriumi ir 396 m. pakeitė šį Hippo vyskupo pareigose. Visus 34 savo vyskupavimo metus Augustinas be pertraukos dirbo: sakė pamokslus, rūpinosi kunigų ir liaudies reikalais, viešai diskutavo su manichėjais, donatistais ir pelagiečiais. 426 m. jis paskyrė savo koadjutoriumi Heraklių, kad galėtų daugiau laiko skirti raštams, tačiau darbus sutrukdė vandalų, vadovaujamų Genzeriko, antplūdis į Afriką. Jis mirė, vandalams apsupus Hippo miestą.
Augustino relikvijas VIII a. iš Afrikos per Sardiniją į Paviją atgabeno langobardų vadas Liutprandas. Čia jos buvo padėtos augustinų bažnyčioje.[1]
Išliko ~100 traktatų, ~400 pamokslų, ~200 laiškų.
Filosofija
Svarbiausi Augustino veikalai iki krikšto: „Prieš akademikus“ (Contra academicos, 386–387 m.), „Apie laimingą gyvenimą“ (De beata vita liber, 386–387, lietuvių k. 1996), „Apie tvarką“ (De ordine). Filosofiniuose veikaluose atsispindi neoplatonikų, kinikų, stoikų idėjos (vėliau jų atsisakė).
Augustinas plėtojo neoplatoniškają būties sampratą. Teigė, kad Dievas yra fizinės, moralinės ir intelektualios tvarkos pagrindas, absoliuti būtis ir tiesa, aukščiausiasis gėris. Anot Augustino, Dievo buvimą galima įrodyti mąstymu, todėl vienintelis proto tikslas yra pažinti Dievą ir save. Iš romėnų perėmė praktinį požiūrį į filosofiją: tiesa žmogui yra reikalinga, nes be jos neįmanoma laimė. Augustino gnoseologijoje dominuoja platoniškasis racionalizmas ir neoplatoniškoji intuityvaus pažinimo (kaip iliuminacijos) teorija. Pažinimas atskiria patikimą gėrį nuo nepatikimo. Teigė, kad žmogus nepajėgus pažinti Dievą, bet kūrė jo buvimo įrodymus (metafizinį, teologinį, psichologinį, moralinį).
Filosofinėje teorijoje ryšku evoliucionizmas (kaitą nulemia Dievas). Augustino etika yra voliuntaristinė (žmogaus dorovė glūdi valioje, siekiančioje absoliutaus gėrio, o blogis kyla iš žmogiškojo pažinimo ribotumo). Skyrė laisvę ir laisvą valią. Pasak jo, laisvas yra tik Dievas, kuris davė žmogui amžiną moralės įstatymą, todėl žmogaus valia yra gera, o moralinis blogis – geros valios trūkumas (De Genesi contra Manichaeos).
Sukūrė Viduramžių estetikos ir meno teorijas, kurias grindė dvasinio grožio prioritetu. Grožį siejo su tobulumu, vientisumu ir kiekvieno konkretaus objekto sudėtinių dalių harmonija.
Valstybės teorijoje laikėsi teokratinių pažiūrų. Dievas suteikia valstybei galią, bet Bažnyčia, atstovaujanti Dievo valdžiai, yra aukštesnė už valstybę. Tvirtino, kad istorijos turinį sudaro žemiškosios ir Dievo valstybių kova, egzistuojanti nuo angelų nuopuolio laikų ir pasibaigsianti visuotinio teismo dieną.
Augustino eschatologinis požiūris paremtas nauju baigtinio linijinio laiko egzistavimu. Iškėlė filosofijos propedeutinę reikšmę teologijai. Kūrė krikščioniškosios teologijos sistemą, metodus, kalbą, plėtojo natūraliąją ir kritinę teologiją. Augustinas laikomas krikščioniškosios hermeneutikos, homiletikos, katechetikos pradininku.
Teologija
Svarbiausi teologiniai traktatai: „Apie sielos nemirtingumą“ (De amarriate animae, lietuvių k. 2001), „Apie teisingą religiją“ (De vera religione), „Apie Dievo valstybę“ (De civitate Dei, 22 knygos, 413–426), „Išpažinimai“ (Confessiones, 13 kn., 397–400, lietuvių k. 1933; 1998), „Apie trejybę“ (De Trinitate, 399–422 ar 426), „Išsižadėjimai“ (Retractationes, 426–427).
Augustinas teigė, kad Dievui pažinti būtinas ir tikėjimas (dvasingumas ir religingumas), ir mokslas (teologija). Augustinas laikomas krikščioniškojo misticizmo pradininku. Pasak Augustino, suvokimą, kad egzistuoja anapusinis pasaulis, suteikia Dievo pažinimas per nušvitimą ekstazėje. Švč. Trejybės paslaptį analizavo pagal žmogaus dvasios savybes (atmintį, žinojimą, meilę). Plėtojo kristologiją; manė, kad Dievo Sūnus yra lygus Tėvui ir Šv. Dvasiai. Teigė Jėzaus Kristaus šventumą, jo dieviškumą ir žmogiškosios valios nenuodėmingumą bei vienybe su Dievu ir Šv. Dvasia žemiškosios misijos metu. Augustinas laikomas ir mariologijos pradininku. Jis teigė Švč. Mergelės Marijos nekaltybę ir tikrąją motinystę Jėzui Kristui (De Sancta Virginitate). Soteriologijos teorijoje aiškino, kad Dievo Tėvo auka ir Jėzaus Kristaus kančia atpirko žmonijos nuodėmes, tačiau prigimtinė nuodėmė išliko, todėl būtina Dievo malonė, kuri svarbesnė už laisvą žmogaus valią. Augustino mokymu apie prigimtinę nuodėmę ir Dievo malonę teologiniuose svarstymuose rėmėsi Tomas Akvinietis, J. Dunsas Škotas, Erazmas Roterdamietis, M. Liuteris, J. Kalvinas, K. Jansenas.
Pritarė apaštalui Pauliui, kad Bažnyčia – mistinis Jėzaus Kristaus kūnas, todėl yra šventa, viena ir vieninga, nors kai kurios Bažnyčios gali turėti savitumų. Bažnyčios įkūrėjas ir vadovas yra Jėzus Kristus. Žemiškoji Bažnyčia yra Dievo karalystės atitikmuo, o vieningoji Bažnyčia apima žemiškąją ir dangiškąją karalystes. Tai dvi dvasinės valdžios, kurios nesutampa su jokia politine, ar bažnytine institucija. Žemiškosios Bažnyčios rūpestis yra krikščioniškosios doktrinos teisingumas ir grynumas. Augustino mokymas ypač svarbus ekleziologijai. Aprašė krikšto, sutvirtinimo, eucharistijos, kunigystės, santuokos, atgailos ir ligonių sakramentus (De Baptismo). Vienas pirmųjų nagrinėjo skaistyklos sąvoką (De Fide at Operibus), kėlė šventųjų kulto reikšmę (De Sanctis ir Sermones in Sanctis).
Svarbūs „Biblijos komentarai“ (Linarrationes), „Psalmyno paaiškinimai“ (Enarrationes in Psalmos, 391–420). Pabrėžė Biblijos tekstų kritikos svarbą (De Genesi ad litteram, 401–415), polemizavo su šv. Jeronimu dėl Naujojo Testamnto aiškinimo (De Consensu Evangelistarum). Reikalavo, kad Biblijos aiškinimas neprieštarautų Bažnyčios mokymui.
Įtaka
Augustino teologinė koncepcija turėjo įtakos Anzelmui Kenterberiečiui, Bernardui Klerviečiui, Pranciškui Saliečiui ir kitiems Viduramžių bei naujųjų laikų teologams, filosofams. Lietuvoje Agustino filosofiniu ir teologiniu mokymu rėmėsi V. Šilkarskis, I. Tamošaitis.
Vaizduojamas vyskupo drabužiais su mitra ir pastoralu, atributas – liepsnojanti širdis. Teologų globėjas.[2]
