Vulgata

Iš Logos.
Jump to navigation Jump to search

Vulgata (lot. vulgatus – „paprastas“, „visiems prieinamas“) – Biblijos vertimas į lotynų kalbą. Vulgata pirmą kartą išspausdinta 1450 m.

Romoje gyvenančiam vienuoliui Jeronimui popiežius Damazas I pavedė peržiūrėti ir pataisyti tuo metu paplitusį lotynišką Biblijos tekstą. Jeronimas iš naujo išvertė beveik visą kanoninį Biblijos tekstą iš originalo kalbų.

Reformacijos laikais kilus ginčams dėl to, kokie Senojo ir Naujojo testamentų tekstai turi sudaryti Katalikų Bažnyčios Kanoną, Tridento Susirinkimas 1546 m. balandžio 8 d. dekretu aprobavo oficialų Biblijos knygų sąrašą. Pagal šį sąrašą, Senąjį Testamentą sudaro 46 knygos (įtrauktos ir deuterokanoninės knygos), Naująjį Testamentą – 27 knygos. Stačiatikiai ir protestantai kanoninėmis pripažino tik protokanonines Senojo Testamento knygas. Po Tridento Susirinkimo dekreto Vulgatos tekstas dar ne kartą buvo koreguojamas. Popiežių Siksto V 1590 ir Klemenso VIII 1592 Vulgatos redakcijos laikomos autoritetingiausiomis.

Vulgatos teksto padalinimas į skyrius ir eilutes atsirado XIII a. Kardinolas Steponas Langtonas pirmasis suskirstė Vulgatą į skyrius, o eilutes lotyniškajame ir graikiškajame tekste pirmasis sunumeravo leidėjas iš Paryžiaus Roberas Etjenas (Steponas) 1548 ir 1551.

Vulgata ankstyvaisiais viduramžiais buvo verčiama į sirų, armėnų, gruzinų kalbas. Į senąją slavų kalbą pirmieji Vulgatą išvertė Kirilas ir Metodijus. 1499 m. išėjo pilnas rusiškas vertimas. Reformacijos laikais pasirodė Vulgatos vertimai į naująsias kalbas. Labiausiai paplito M. Liuterio vertimas iš hebrajų kalbos į vokiečių kalbą (išspausdintas 1534), kurį protestantai laiko oficialiu.[1]

Šaltiniai