Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vulgata (lot. vulgatus – „paprastas“, „visiems prieinamas“) – Biblijos vertimas į lotynų kalbą. Vulgata pirmą kartą išspausdinta 1450 m.

Romoje gyvenančiam vienuoliui Jeronimui popiežius Damazas I pavedė peržiūrėti ir pataisyti tuo metu paplitusį lotynišką D tekstą. Jeronimas iš naujo išvertė beveik visą kanoninį D tekstą iš originalo kalbų.

Reformacijos laikais kilus ginčams dėl to, kokie Senojo ir Naujojo testamentų tekstai turi sudaryti Katalikų Bažnyčios Kanoną, Tridento Susirinkimas 1546 m. balandžio 8 d. dekretu aprobavo oficialų Biblijos knygų sąrašą. Pagal šį sąrašą, Senąjį Testamentą sudaro 46 knygos (įtrauktos ir deuterokanoninės knygos), Naująjį Testamentą – 27 knygos. Stačiatikiai ir protestantai kanoninėmis pripažino tik protokanonines Senojo Testamento knygas. Po Tridento Susirinkimo dekreto Vulgatos tekstas dar ne kartą buvo koreguojamas. Popiežių Siksto V 1590 ir Klemenso VIII 1592 Vulgatos redakcijos laikomos autoritetingiausiomis.

Vulgatos teksto padalinimas į skyrius ir eilutes atsirado XIII a. Kardinolas Steponas Langtonas pirmasis suskirstė Vulgatą į skyrius, o eilutes lotyniškajame ir graikiškajame tekste pirmasis sunumeravo leidėjas iš Paryžiaus Roberas Etjenas (Steponas) 1548 ir 1551.

Vulgata ankstyvaisiais viduramžiais buvo verčiama į sirų, armėnų, gruzinų kalbas. Į senąją slavų kalbą pirmieji Vulgatą išvertė Kirilas ir Metodijus. 1499 m. išėjo pilnas rusiškas vertimas. Reformacijos laikais pasirodė Vulgatos vertimai į naująsias kalbas. Labiausiai paplito M. Liuterio vertimas iš hebrajų kalbos į vokiečių kalbą (išspausdintas 1534), kurį protestantai laiko oficialiu.[1]

Šaltiniai

  1. http://kazkas.kobra.ktu.lt/index.php?sid=18a5dafe561de2c9abeaba3963332ff1&Nr=12927