Teisėjų knyga

Iš Logos.
Jump to navigation Jump to search

Teisėjų knygaŠventojo Rašto Senojo Testamento dalis, kurioje aprašomi žydų istorijos įvykiai nuo Jozuės mirties iki aukščiausiojo kunigo Elio.

Teisėjai buvo žmonės, valdę Izraelio tautą po Jozuės iki pat pirmojo karaliaus Sauliaus karūnavimo, kurį įvykdė paskutinis teisėjas Samuelis. Teisėjai sprendė tautos administracinius, juridinius ir kitus ginčytinus reikalus, vedė tautą į karinius žygius.

Po Jozuės Izraelio giminių seniūnai turėjo išvyti kananiečius iš žemių, kurias jiems žadėjo Dievas. Jie tą padarė, bet tik dalinai, palikę kai kurias tautas gyventi šalia jų, kurdavo tarpusavio sąjungas, ką Dievas buvo uždraudęs. Taigi, tarp izraelitų buvo įprastas svetimų kultų perėmimas, "tarnavimas Baalui ir Aštartei". Todėl, kaip ir kalbėjo Dievas per pranašus, Kanaano tautos tapo "kilpa" Izraeliui, "jų dievai tapo jums spąstais". Biblija kalba apie tai, kad kai žydai pradėdavo tarnauti svetimiems dievams, Viešpats atiduodavo juos į nelaisvę pagonių tautoms ir joje jie likdavo, kol neatgailaudavo ir neatsigręždavo vėl į Visagalį.

Tokiu atveju Dievas iškelia teisėją, kuris vadovauja izraelitams jų laisvės kovoje. Ir taip kartojasi keletą kartų. Taigi, Teisėjų knyga duoda suprasti, kad istorija – tai žmogaus kelių pasekmės, į ją galima žvelgti kaip į Dievo pokalbį su žmogumi, kuriam atitolus nuo Dievo laukia nelaimės, o artinantis prie Dievo – palaiminimai.

Įžymesni teisėjai yra: Barakas, Debora, Gideonas, Samsonas, Elis ir pranašas Samuelis.

Nuorodos