Sinajaus kalnas

Iš Logos.
Jump to navigation Jump to search
Vaizdas nuo Sinajaus kalno

Sinajaus kalnas – kalnas, esantis Sinajaus pusiasalyje. Tiksli Sinajaus kalno vieta nėra žinoma. Manoma, kad tai viena iš dviejų viršūnių pusiasalio pietuose – Džebel Musa (kas reiškia "Mozės kalnas") arba Ras es Safsafė. Mozės kalno aukštis – 2 285 m virš jūros lygio. Džebel Musos sutapatinimas su Sinajaus kalnu kilo iš IV amžiaus, kai krikščionių vienuoliai keliaudavo į Egiptą atkurti šventųjų vietų.

Biblija Sinajaus kalną dar vadina "Horebo kalnu", "Dievo kalnu".

Sinajaus etimologija nėra aiški. Buvo teorijų, kad Sinajaus ir Horebo pavadinimai pradžioje buvo taikomi dviems skirtingiems kalnams arba dviem vienos aukštumos pikams (taip manė Euzebijus). Nachmanidas siūlė nuomonę, kad vienaip buvo vadinamas kalnas, o antraip – kalno prieigos.

Pirmą kartą Sinajus minimas Biblijoje, kada Dievas prakalbo Mozei iš degančio, bet nesudegančio krūmo. Dievas paliepė: "Kai būsi išvedęs tautą iš Egipto, jūs pagarbinsite Dievą prie šio kalno" (Iš.3:12). Po išėjimo iš Egipto praėjus trims mėnesiams, izraelitai įsikuria šalia kalno ir pasilieka ten du metus. Kol tauta ruošiasi šlovinimui, Mozė nubrėžia linija, už kurios negalima užeiti dėl mirties ir pakyla į kalną. Trečią dieną Dievas nužengia ant kalno ir duoda Mozei Dešimt Dievo įsakymų ir kitus įstatymus.

Biblinėje teologijoje Sinajaus kalnas – Dievo apsireiškimo vieta, dažnai minima poetiniuose susitikimo su Dievu aprašymuose (Pak.Įst. 33:2, Teis. 5:5, Ps. 68:9,18). Kada pranašas Elijas regėjo Dievą, jis nukeliavo prie Dievo kalno, Horebo. Šis pasakojimas – vienintelis piligrimystės prie Sinajaus kalno paminėjimas Biblijoje po Mozės.