Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Senasis Testamentas − viena iš Biblijos dalių, sudaryta iš 39 knygų. Katalikai ir stačiatikiai įtraukia dar 7 knygas, protestantų laikomas apokrifais.

Senojo Testamento knygos sudaro judėjų Šventąjį Raštą, yra jų religijos pagrindas. Jos parašytos hebrajų ir aramėjų kalbomis, vartotomis senovės žydų. Didžioji šių raštų dalis yra tokie seni, kad dabar apie jų kilmę mažai kas žinoma. Retkarčiais žydų raštininkai darydavo naujus Biblijos nuorašus, tačiau dėl Izraelio klimato sąlygų jie ilgai neišsilaikydavo, todėl senų nuorašų dabar randama retai.

Iki 1947 m. buvo manoma, jog seniausi žinomi Senojo Testamento nuorašai hebrajų kalba yra iš IX−X a. po Kr. Tai Penkiaknygės nuorašai. 1947 m. buvo atrasti Negyvosios jūros rankraščiai, kurie buvo žydų religinių grupių, Jėzaus Kristaus laikais gausiai gyvenusių Kumrane, netoli Negyvosios jūros, tekstai. Šie tekstai maždaug tūkstantmečiu senesni už IX a. dokumentus. Tarp jų yra visų knygų, išskyrus Esteros, nuorašai. Šie atradimai parodė, jog Senojo Testamento tekstas per tą laiką pasikeitė labai nežymiai.

Vertimai

Vienas geriausiai žinomų Senojo Testamento vertimų yra Septuaginta. Tai Šventojo Rašto vertimas į graikų kalbą. Jį pirmaisiais krikščionybės amžiais naudojo graikiškai kalbantys žydai ir daugelis krikščionių.

Romos imperijoje daugiausiai vartota graikų kalba, todėl pirmaisiais mūsų eros amžiais atsirado dar keletas Senojo Testamento vertimų į šią kalbą. Vėlesniais amžiais, krikščionybei išplitus tarp žmonių, kalbančių kitomis kalbomis, Senasis Testamentas buvo išverstas į lotynų (Vulgata), sirų (Pešita) bei egiptiečių (koptų) kalbas.

Istorinės knygos

Ši nemaža knygų grupė nuo Jozuės iki Esteros apima apie 800 žydų istorijos metų – maždaug 1200–400 m. pr. Kr. laikotarpį. Jose rašoma, kas įvyko nuo to laiko, kai izraelitai įsikūrė savo nukariautoje žemėje, apie teisėjų ir karalių laikus iki didžiųjų šiaurės tautų antplūdžio, kurio metu izraelitai buvo ištremti į nelaisvę. Ezros ir Nehemijo knygose rašoma apie žydų sugrįžimą. Esteros knygoje pasakojama, kaip viena Persijos valdovo rūmuose įtakinga žydaitė išgelbėjo savo tautą. Taip pat istorinėse knygose aprašomos nelaimės, ištikusios izraelitus, kai šie nusprendė nepaklusti Dievui. Karaliai apibūdinami kaip "geri" arba "blogi", pagal tai, ar jie paklūsta Dievui, ar nutaria vaikščioti savais keliais.

Pranašų knygos

Tai septyniolikos knygų grupė. Šešiolika iš jų (išskyrus Raudas) pavadintos jose aprašomo pranašo vardu. Izaijas, Jeremijas, Ezechielis ir Danielius vadinami didžiaisiais pranašais, kiti dvylika – mažaisiais.

Pasak Biblijos, Izraelyje pranašų buvo jau nuo senų laikų. Pirmasis ir didžiausias iš jų – Mozė. Vėliau, Teisėjų ir pirmųjų karalių laikais, apie pranašus nuolatos užsimenama įvairiose knygose. Apie kai kuriuos rašoma gana nedaug, kiti, kaip Elijas ir Eliziejus, aprašomi šalia svarbiausių savo meto istorijos veikėjų.

VIII a. pr. Kr. pirmiausia Amosas, paskui Ozėjas, manoma, paskelbė pranašystes, kurios buvo surašytos į knygas ir išliko. Vėliau daugiau nei 300 metų tokie pranašai keitė vienas kitą, mokė tautą iki Babilono tremties, jos metu ir dar kurį laiką po jos, kai žydai vėl buvo sugrįžę į savo kraštą.

Pranašystėse pasitelkiami vaizdai, simboliniai veiksmai, regėjimai. Kalbama apie mesijo atėjimą. Vis dėlto pranašų užduotis buvo šaukti tautą grįžti į Dievo kelią, pasikliauti juo vienu.[1]

Sandara

Senąjį Testamentą sudaro šios knygos:

Šaltiniai

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1993 m., 94 psl.

Dalis šio straipsnio teksto yra paimta iš Vikipedijos, kur jam taikoma Creative Commons Attribution/Share-Alike licencija. (žiūrėti autorius)