Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sandora – sandėris, susitarimas ar sutartis. Biblijoje yra dvi svarbiausios sandoros – Senoji ir Naujoji. Judaizme svarbiausia senoji sandora, kurią Dievas sudarė su Moze ant Sinajaus kalno, duodamas savo tautai esmines gyvenimo taisykles – Dešimt Dievo įsakymų. Dievas išlaisvinęs savo tautą iš Egipto, pažada jiems žemę ir savo palaiminimą tol, kol jie laikysis Toros priesakų. Ši sandora buvo Izraelio religijos pamatas. Kai kurie archeologiniai tyrimai verčia manyti, kad sandoros forma galėjo būti nusižiūrėta iš sutarčių, kurias tuo metu sudarinėjo Artimųjų Rytų tautos.

Senajame Testamente yra taip pat minima sandora su Nojumi ir Abraomu. Dar būta Dievo sandorų su Dovydu ir jo palikuonimis, su kunigais levitais. Naujajame Testamente pasiaukojanti Jėzaus mirtis ženklina Naują sandorą tarp Dievo ir Naujojo Izraelio – Krikščionių bažnyčios, kuri papildo ir įgyvendina senąją sandorą.