Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ramana Maharšis

Šri Ramana Maharšis arba Ramana Maharišis (1879 m. gruodžio 30 d. – 1950 m. balandžio 14 d.) – vienas garsiausių šiuolaikinių Indijos dvasinių mokytojų.

Būdamas septyniolikos, savo paties pastangomis, nevadovaujamas guru, išgyveno gelminį savosios esybės potyrį. Nuo to laiko nuolatinė jo būsena buvo vienybės su Absoliutu išgyvenimas. Atsiskyręs, davęs tylėjimo įžadą, keletą metų išgyveno Pietų Indijoje ant Arunačalos kalno. Ilgainiui sulaukė gausybės lankytojų iš viso pasaulio. Jų paprašytas teikė pamokymus apie dvasinį kelią. Maharšis nesekė tradicinėmis mokymo sistemomis, vadovavosi savo paties patirtimi – tiesioginiu nedualumo išgyvenimu.

Ramana Maharšis pats nėra parašęs nė vieno veikalo, jo mokymas – kitų užrašyti Maharšio pašnekesiai su pas jį besilankiusiais žmonėmis, keli trumpi pamokymai sekėjams ir kelios religinės giesmės.

Maharšiui buvo svarbiausia paskatinti klausinėjantįjį sutelkti dėmesį į savąją esybę ir, be paliovos klausinėjant save „kas aš esu?“, galiausiai paversti savąją esybę tikrove.

Biografija

Šri Ramana Maharšis gimė 1879 m. gruodžio 29 d. Tiručulyje (Pietų Indija, Tamil Nado valstija). Jo tėvas Šundaramas Ajaras buvo raštininkas, advokatas. Sūnų jis pavadino Venkataramanu (sutrumpintai Ramana).

Būdamas septyniolikos, Maharšis išgyveno mirties patirtį ir suprato, kad „kūnas miršta, bet sąmonės mirtis neįstengia paveikti“. Tai liudija: „Aš esu nemirtinga sąmonė.“ „Visa tai, – kaip jis vėliau teigė, – nebuvo vien samprotavimai. Tai persmelkė mane kaip galinga, gyva tiesa, ją patyriau tiesiogiai, nevykstant mąstymui. „Aš“ (t. y. tikrasis aš, arba tikroji esybė) buvo realybė, vienintelė šį akimirksnį išgyvenama tikrovė. Visi sąmoningi, su mano kūnų susiję veiksmai susitelkė į „aš“. Nuo tos akimirkos visas mano dėmesys, veikiamas stebuklingos galios, susitelkė į „aš“, arba savąją esybę. Mirties baimė galutinai sunyko. Nuo to laiko aš visiškai panirau į savąją esybę.“

Tai patyręs Venkataramanas visiškai liovėsi domėtis pasaulietiniais dalykais. Nepaklusęs tėvams, jis paliko gimtuosius namus ir patraukė prie Arunačalos. Apie šį šventąjį kalną jau anksčiau buvo girdėjęs, tas kalnas jį tiesiog pakerėjo. Tyloje gilindamasis į savąją esybę šioje vietoje praleido kelerius metus. Iš pradžių glaudėsi kalno papėdėje esančios Tiruvanamalai šventyklos tamsiame užkaboryje, paskui – Arunačalos urvuose. Jis visiškai nesirūpino savo kūnu, nebaidė net juo ropinėjančių vabzdžių. Tvirtai laikėsi tylėjimo įžado. Net tada, kai jį čia susirado motina ir įkalbinėjo grįžti namo, jis elgėsi taip, lyg jos šalia nė nebūtų. Kai sekėjai paragino atsiliepti į viltį beprarandančios motinos maldavimus, popieriaus skiautėje Maharšis užrašė:

„Sielos likimą lemia jos prarabdha karma. Kam nėra skirta atsitikti, tas ir neatsitinka, kad ir kaip to norėtum. Kam lemta atsitikti, tas ir atsitinka, kad ir kaip stengtumeisi tam sutrukdyti. Tai neišvengiama. Todėl geriausias pasirinkimas – tylėjimas.“

Vėliau Ramana Maharšis nutraukė tylėjimą. Į Tiruvanamalai pas jį ėmė plūsti žmonės. Paklaustas jis pasakodavo apie kelią į savąją esybę. Netrukus apie Maharšį susibūrė ašrama. 1950 m. Ramana Maharšis mirė nuo vėžio, jis įžengė į mahasamadhį. Šią iškilų dvasinį mokytoją menančią vietą ir dabar gausiai lanko maldininkai iš viso pasaulio.

Mokymas

„Klausimas: Svami: Kas aš esu? Kaip galiu išsivaduoti?

R. M.: Tikrasis „aš“, arba mūsų esybė, nėra kūnas. Jis nėra nei penki pojūčiai, nei pojūčių organai. Nėra nei prana, nei protas, nei gilus įmygis, kurio metu nė vieno iš jų nepažįstame.

Klausimas: Nesu nė viena iš to, ką išvardijai, tad kas aš esu?

R. M.: Kai visa tai atmesi ir galėsi pasakyti „aš nesu tai“ – tas vienintelis, kas liks, bus tikrasis aš, tai yra sąmonė.

Klausimas: Kokia šios sąmonės prigimtis?

R. M. Tai satčidananda, kai nebelieka nė menkiausio „aš“ pėdsako. Tai vadinama mouna, tyla arba atmanu – savąja esybe. Tai vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų egzistuoja. Kai į trejybę „pasaulis, aš ir Dievas“ žvelgiama kaip į tris atskiras visumas, tai yra ne kas kita, kaip iliuzija.“ (pagal A. Osborne, Ramana Maharshi und der Weg der Selbsterkenntnis, Munchen-Planegg 1959.)[1]

Laimė

Visi žmonės trokšta laimės be jokio liūdesio atspalvio, bet tuo pačiu save myli labiausiai. Meilės esmė yra laimė, todėl laimė turi būti išvien su meile. Kiekvieną dieną laimė yra patiriama miegant, kai miege nedalyvauja protas. Kad pasiekti prigimtinę laimės būseną kiekvienas privalo pažinti save, todėl klausimas „Kas aš esu?“ yra pats svarbiausias.

Sąmonė

Būtis arba sąmonė yra vienintelė realybė.

Sąmonė + budrumas = budrumas, sąmonė + miegas = miegas, sąmonė + sapnas = sapnas. Sąmonę mes galime palyginti su ekranu, kuriame mes galime regėti pasirodančius ir išnykstančius vaizdus. Šis ekranas yra realus, o vaizdai jame – tik šešėliai.

Protas

Protas yra nuostabi jėga, kuri yra neatskiriama nuo savasties. Tai kas mūsų kūne iškyla kaip „Aš“, yra protas. Kuomet per intelektą bei jutimus pasirodo subtilus protas, tuomet galima atpažinti bendruosius vardus bei būsenas. O kada tai pasilieka širdyje, vardai ir būsenos išnyksta... Jei protas pasilieka širdyje, tuomet „Aš“ arba ego, kuris yra visų minčių šaltinis, išeis ir pasiliks šviesti tik tikroji Savastis – tikrasis ir amžinasis „Aš“, kur neliks jokio ego pėdsako ir bus tikroji savastis.

Klausimas - Kas aš esu?

Mintis „Aš“- pagrindinis visų minčių šaltinis.

Proto virsmas įvyks vien tik uždavus klausimą „Kas aš esu?“. Mintis „Kas aš esu?“ sunaikins ne tik visas kitas mintis, bet netrukus nužudys ir pačią pradinę mintį. Jei kartais iškiltų kitos mintys, nereikia jų vystyti, turime tik užduoti sau klausimą. Atsakymas bus, kad ta mintis iškilo man. Ir jeigu jūs klausite „Kas aš esu?", tuomet protas grįš į savo pradinį šaltinį, iš kur jis ir yra kilęs. O iškilusi mintis taip pat paskęs. Šios praktikos dėka jūsų proto galios sparčiai vystysis.

Atsisakymas

Atsisakymo būsenai pasiekti galimi keli būdai. Vienas kelias yra žvelgti į „Aš“ šaltinį ir paskęsti jame. Kitas kelias - kad „aš" esu bejėgis ir tik vienas Dievas yra visagalis, todėl aš visiškai esu saugus ir juo pasitikiu... Ši mintis ilgainiui išsivysto į tai, kad egzistuoja tik Dievas ir į jokį ego nėra atsižvelgiama. Abu šie metodai veda į tikslą. Visiškas atsisakymas yra kitas jnana arba išsivadavimo terminas.

Trys būsenos: miegas, sapnas ir budrumo būsena

Nėra jokio skirtumo tarp sapno ir budrumo būsenų, išskyrus, kad sapnas yra trumpas, o budrumo fazė yra ilga. Abi jos yra proto rezultatas. Mūsų tikroji būsena yra virš budrumo, sapno ar miego būsenų ir tai vadinama „turima“.

Gailestingumas ir Guru

Aš nesu minėjęs, kad nereikia Guru. Juk Guru nebūtinai visuomet turi būti žmogumi. Pirmiausia žmogus galvoja, kad Guru yra žemesnė būtybė, bet tuojau pat mano, kad yra ir aukštesnis, visa žinantis galingas Dievas, kuris kontroliuoja savo ir viso pasaulio likimą. Žmogus jį garbina arba atlieka Bahti. Kai žmogus pasiekia tam tikrą pakopą ir yra pasiruošęs nušvitimui, tas pats Dievas, kurį jis garbino, ateina kaip Guru ir jį veda keliu toliau. Guru reikalingas tik tam, kad jums atvertų akis ir pasakytų, kad „Dievas yra tavyje. Nerk į save ir patirk“. Dievas, Guru ir Savastis yra tas pats.

Savirealizacija

Savirealizaciją paprastai mes vadiname tiesiog buvimu savimi, kuri nėra kažką žinanti, arba tai yra būsena, kurioje niekuo nesistengiama virsti. Jeigu kažkas yra pasiekęs tokį savęs realizavimo lygį, tuomet jis yra ne kas kita, kaip jis vienintelis, kuris tokiu buvo visuomet. Šios būsenos jis negali apibrėžti, jis tiesiog tame tik gali būti. Norėdami rasti geresnį šios būsenos apibrėžimą mes vis nevykusiai apie tai kalbame ir nieko geresnio neatrandame.

Širdis

Širdies tuštumoje, paskendęs „Aš“-„Aš“ jausme, kaip Atman (Savastis), švyti vienintelis Brahmanas. Stenkis pasiekti širdį nerdamas giliai į save kvėpavimo pagalba arba tiesiog susitelkdamas į savęs ieškojimą, tuomet tu įsitvirtinsi Savastyje.

Išsižadėjimas

Paklaustas „O kaip gi sekasi eiti išsilaisvinimo (mokša) link žmogui vedančiam šeimyninį gyvenimą (grihastha)?“, Bhagavanas atsakė, “Kodėl tu manai, kad esi grihastha? Jeigu tu veiksi kaip asketas (sanyasi), tuomet tokios mintys tave ir aplankys. O jei tu ir toliau manysi esąs šeimos žmogus, nors ir visko išsižadėjęs išeisi į mišką, tavo mintys eis kartu. Visų minčių šaltinis yra EGO. Tu mąstai, kad esi grihastha, kadangi būtent ego sukuria tavo kūną ir pasaulį. Ir jeigu tu išsižadėsi pasaulietinio gyvenimo būdo, vis tiek tavyje bus sanyasi grihastha mintis, kuri kankins tave ir miške. Tokio pobūdžio mintys dar labiau išvešės naujose aplinkose, todėl nėra jokios prasmės keisti aplinkas. Visa ko kliūtis yra protas ir su juo privalu susitvarkyti, nesvarbu kur esi, ar namuose ar miškuose. Jeigu tu gali tai atlikti miške, tai kodėl to paties negali padaryti namie? Kam reikia keisti aplinką? Gali pradėti stengtis jau dabar ir visai nesvarbu kokioje aplinkoje šiuo metu esi.

Likimas ir laisva valia

Laisva valia ir likimas egzistavo visuomet. Likimas yra mūsų praeities veiksmų pasekmė ir tai kelia mūsų kūnui rūpestį. Leiskite kūnui veikti kaip jam patinka. Kodėl jūs rūpinatės ir kreipiate dėmesį į tai? Laisva valia ir likimas gyvena tiek, kiek gyvena kūnas, tačiau jnana peržengia juos abu. Tikroji savastis yra aukščiau už žinojimą bei neišmanymą. Kas benutiktų, tai priklauso nuo mūsų praeities veiksmų, aukščiausios valios bei kitų veiksnių.

Yra tik du keliai užkariauti likimą arba nuo jo nepriklausyti. Pirmasis kelias yra tuomet, kai mes išsiaiškiname kam yra skirtas šis likimas. Čia mes atrandame, kad tik ego, o ne mūsų savastis, yra susijęs su likimu ir kad ego visai neegzistuoja.

Kitas kelias yra nužudyti ego atvirai kreipiantis į aukščiausią, suvokiant savo beviltiškumą ir visą laiką akcentuojant „ne aš“ bet „o aukščiausias“ ir atsisakant visų „Aš“ bei mano, ir paliekant viską spręsti Dievo valiai. Visiškas ego sunaikinimas yra būtinas nugalėti likimą, ar tu tai pasieksi per savianalizę ar bhakti marga (kelią).

Jnana

Jnani yra pasiekęs išsilaisvinimą dar būdamas gyvas, čia ir dabar. Jam nėra jokio skirtumo kaip, kur ir kada jis paliks savo kūną. Kai kuriems Jnani gali tekti kentėti, kiti bus samadhi būsenoje, dar kiti gali išnykti iš akiračio prieš pat mirtį, bet tai neturės jokios įtakos jų jnanai. Toks kentėjimas yra realus ir matomas stebėtojui, bet nejaučiamas jnani, kadangi jis jau yra suvokęs klaidingą savasties ir kūno tapatumą.

Jnani negalvoja, kad jis yra kūnas. Jis net nemato kūno, o mato tik save jame. Jei čia nėra kūno, o tik mano Savastis, tuomet klausimai dėl kūno išnykimo niekad neiškyla.

Šaltiniai

  1. Rytų išminties enciklopedija. Tyto alba. Vilnius, 2010 m. , 341–342 psl.