Pirmoji Karalių knyga

Iš Logos.
Jump to navigation Jump to search

Pirmoji Karalių knygaŠventojo Rašto Senojo Testamento knyga. Tokiu pavadinimu šią knygą rastume žydų Tanache, o taip pat katalikiškame bei protestantiškame kanone. Septuagintoje bei stačiatikių tradicijoje ją atitinka Trečioji Karalysčių knyga.

Iš pradžių 1 ir 2 Karalių knyga sudarė vieną ir vadinosi „Karaliai“ (hebr. melachim), tačiau nuo 1517 m. dėl graikiškos tradicijos įtakos buvo padalinta į dvi.

Pirmoji Karalių knyga prasideda nuo pasakojimo apie tai, kad karalius Dovydas jau paseno ir sirgo. Didesnė knygos dalis skirta Saliamono karaliavimui (1 Kar. 3-11), šlovinama jo įžymioji išmintis, turtai, jo sukurtų pastatų įstabumas, tarp jų Jeruzalės Šventyklos statybos. Neabejotinai, ši žydų istorijos dalis yra šlovinga, nors ir nepasižymi naujais užkariavimais: apsiriboja valstybės išsaugojimu ir organizavimu. Saliamonas pasižymėjo ypatinga diplomato dovana, būtent dėl to jo karaliavimo laikais Izraelis ir Judas vis dar buvo vienos valstybės dalis. Deja, po Saliamono mirties 931 m. karalystė skyla: politinis dešimties šiaurinių giminių atsiskyrimas pasunkinamas religiniu skilimu (1 Kar.12-13). Toliau knygoje pasakojama Izraelio ir Judo istorija ir santykiai, įvykiai, nesutarimai, karai.

Bendrai pirmą ir antrą Karalių knygas galima būtų padalinti taip: 1. Saliamono istorija (1Kar. 1-11); 2. Judo ir Izraelio karalysčių istorija iki Izraelio Karalystės kritimo (1Kar. 12 – 2Kar. 17); 3. Judo karalystės istorijos pabaiga (2Kar. 18-25).

Talmudo padavimas (Baba batra 15f. 5) Karalių knygos autoriumi laiko pranašą Jeremiją. Knygoje autorius pataria naudotis papildomais šaltiniais: „Saliamono metraščių knyga“, „Judo karalių metraščiais“, „Izraelio karalių metraščiais“. Matyt, jis nori perteikti aprašomų karalių pobūdį iš teokratinio požiūrio, t. y. jis sprendžia apie juos pagal karalių požiūrį į Viešpatį ir Jo Įstatymą, ir ypatingai pažymi tuos atvejus, kai Viešpats įsikiša per savo pranašus.

Šaltiniai

  • Библейская Энциклопедия. Труд и издание Архимандрита Никифора. Москва. 1891 г. Репринтное издание 1990 г.

Nuorodos