Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Penkiaknygė (hebr. "hamiša humšei Tora" arba "humaš"), vadinamasis Mozės Įstatymas, - hebrajiškos ir krikščioniškos kanoninės Biblijos pirmos penkios knygos: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knyga. Penkiaknygė sudaro pirmą žydiško Tanacho dalį – Torą (platesne prasme „Tora“ reiškia visą Bibliją, o taip pat žydų įstatymą apskritai). Žodis „penkiaknygė“ kilo iš graikiško posakio „penki knygos tomai“.

Penkiaknygės struktūra

Neįmanoma nustatyti, kada Tora buvo padalinta į penkias knygas. Galima manyti, kad šis skirstymas egzistavo dar iki Antrosios šventyklos sugriovimo, tačiau pirmas oficialus Toros, kaip penkių knygų, paminėjimas priskiriamas Jeruzalės Talmudui (apie III a. iki Kr.). Kaip bebūtų, neskaitant grynai techninių priežasčių (pvz., ritinių didžio mažinimo, kad patogiau būtų skaityti), šis skirstymas sąlygojamas paties teksto struktūros.

  1. Pradžios knyga – pasakoja apie pasaulio sukūrimą ir žydų, kaip šeimos susiformavimą;
  2. Išėjimo knyga turi prologą ir epilogą, skiriantį ją nuo kitų knygų, ir pasakoja apie Išėjimą iš Egipto, dekalogo suteikimą Sinajaus kalne, Izraelio, kaip žydų tautos susiformavimą;
  3. Kunigų knyga iš esmės skirta kunigų įstatymynui ir šventyklos tarnybos aprašymams;
  4. Skaičių knygos pagrindinė gija yra žydų tautos klajonės po išėjimo iš Egipto;
  5. Pakartoto Įstatymo knyga perteikia priešmirtinę Mozės kalbą, kurioje jis perteikia kitų knygų turinį.

Pradžios knyga ivrito kalba skamba kaip „be-rešit“ ir pažodžiui verčiama kaip „pradžioje“. Išėjimo knyga ivrito kalba skamba kaip „Šmot“ ir pažodžiui verčiama kaip „vardai“. Kunigų knyga ivrito kalba skamba kaip „Va-ikra“ ir pažodžiui verčiama kaip „ir šaukėsi“. Skaičių knyga ivrito kalba skamba kaip „Be-midbar“ ir pažodžiui verčiama kaip „dykumoje“. Pakartoto Įstatymo knyga ivrito kalba skamba kaip „Dvarim“ ir pažodžiui verčiama kaip „žodžiai“. Daugumoje atveju šios knygos pavadintos pagal pirmuosius žodžius, kuriais prasideda knyga. Toks vardinimo būdas buvo praktikuojamas nuo seniausių laikų, tad galima manyti, kad tai pradiniai jų pavadinimai.

Penkiaknygės knygų dalijimas

Eilučių numeracija ir knygų padalijimas į skyrius kilo ne iš žydų tradicijos. Jų kilmė yra viduramžių Vulgatos tradicija. Penkiaknygės knygų dalijimą į skyrius įvedė Kenterberio vyskupas Stefanas Lengtonas (Stephen Langton). Seniausias rankraštis, turintis Lengtono padalijimą, yra XIII a. Vulgatos rankraštis Paryžiuje. Iš Vulgatos toks dalijimas perėjo į Tanacho leidinius. Septuagintos dalijimas turi kai kurių skirtumų nuo Vulgatos teksto dalijime ir eilučių numeracijoje.

Penkiaknygės kilmė

Tradiciniu požiūriu, visa Penkiaknygė yra vientisas dieviškojo apreiškimo dokumentas, nuo pradžių iki galo užrašytas paties Mozės. Išimtimi yra paskutinės aštuonios Pakartoto Įstatymo eilutės (kur pasakojama apie Mozės mirtį), dėl kurių egzistuoja dvi nuomonės: pirmoji – šios eilutės taip pat buvo Dievo padiktuotos Mozei ir jo užrašytos; antroji – jos buvo užrašytos Jozuės (Jehošua bin Nunom).

Skaičių 12:6-8 nurodoma, kad būdas, kuriuo Dievas bendravo su Moze, yra skirtingas nei kitų su Dievu bendravusių pranašų: dažniausiai jie prarasdavo savo žmoniškuosius jausmus, tuo tarpu kai Mozė buvo visiškai sąmoningas.

Tyrinėtojų manymu, keturios kitos Penkiaknygės knygos buvo kanonizuotos Ezros ir Nehemijo laikais. „Mozės Toros knyga“, įteisinta Ezros kaip papildymas prie Pakartoto Įstatymo, matyt, jungė tekstus ir iš mums žinomų Kunigų ir Skaičių knygų.

Tradicinis judaizmas neigia istorinį-kritinį priėjimą prie Penkiaknygės ir mokslinę-filosofinę teksto analizę. Masoros tekstas yra laikomas vienintele autoritetinga ir autorizuota Penkiaknygės versija. Speciali kolegija, kuri buvo šventyklos išlaikoma, periodiškai tikrino tekstus. Su didžiuliu stropumu sekančių kartų perrašytojai rūpinosi tiksliu teksto perrašymu iš originalo. Kad perrašymo metu būtų išvengta klaidų, buvo sudarytos specialios taisyklės perrašančiam (Sofrim). Biblinių tekstų, rastų tarp Negyvosios jūros rankraščių, kurie tūkstančiu metų senesni už Masoros tekstą, X amžiuje patvirtino perrašymo stropumą.

Mokslininkai biblistai Penkiaknygę laiko rezultatu eilės redakcijų, naudojant skirtingus literatūrinius šaltinius. Papildomų literatūrinių šaltinių panaudojimas labiausiai atsispindi Skaičių 21:14-15, kur pateikiama „Jahvės kovų rankraščio“ citata, o taip pat Pradžios 5, kuri pateikia „Adomo genealogijos rankraštį“. Kiti kompozicinės Penkiaknygės struktūros požymiai yra šie:

  • Pasikartojimai. Penkiaknygės pasakojimuose yra apie 25 atvejai, kai istorija pasakojama dviem ar daugiau versijų, pavyzdžiui, Pradžios 12:10-20, 20:1-18, o taip pat 26:6-11. Kartais skirtingos pasakojimo versijos prieštarauja viena kitai detalėmis. Apie 50 atvejų, kai Įstatymas duodamas dvejomis ar daugiau versijų, kuomet viena versija išplečia arba peržiūri ankstesniąją, pavyzdžiui Kunigų 11:1-47 ir Skaičių 14:3-20.
  • Terminologija. Skirtingose Penkiaknygės dalyse yra naudojami skirtingi terminai kai kuriems pavadinimams, vardams ir t. t. įvardinti, tuo tarpu jeigu pasakojimas kartojamas du kartus, tai vienu atveju naudojamas vienas terminų rinkinys, o kitu – kitas rinkinys.
  • Pasakojimo rišlumas. Teksto dalys, išskirtos pasikartojimų ir terminologijos pagalba, sudaro labiau rišlų pasakojimą, negu pradiniame Penkiaknygės tekste.
  • Teologinė koncepcija. Teksto dalys, išskirtos pasikartojimų ir terminologijos pagalba, tai pat turi skirtingas teologines koncepcijas. Šie skirtumai siejasi su Dievo koncepcija, santykių tarp Dievo ir žmonių, o taip pat valios laisvės ir etinių idealų koncepcijos.

Populiariausia Penkiaknygės atsiradimo teorija yra šaltinių hipotezė (Documentary Hypothesis), iškelta vokiečių mokslininkų XIX amžiuje. Ši hipotezė numato 4 dokumentus-šaltinius, sujungtus trijų redakcijų pasėkoje. Senoviniai epiniai šaltiniai Jahvistas ir Elohistas, užrašyti Karalių laikotarpyje sujungti po Šiaurinės karalystės žlugimo. Vėliau prie gautojo dokumento buvo pridėtas trečiasis – Pakartoto Įstatymo knyga. Paskutinis buvo pridėtas Žynių Kodeksas, tad Penkiaknygė įgavo šiuolaikinį pavidalą. Paskutine redakcija yra laikomas laikotarpis po Babilono nelaisvės.

Autorystė kritiniu požiūriu

Didžioji dalis šiuolaikinių Biblijos tyrinėtojų Penkiaknygės užbaigimą datuoja ne vėlesniu nei Persijos laikotarpiu. Dėl to, kaip Tora pasiekė galutinę formą, vis dar nesutariama. XIX a. Juliaus Velhauzeno (Julius Wellhausen) pasiūlytai šaltinių hipotezei buvo plačiai pritariama XX a., tačiau pastaraisiais metais ją imta vis labiau kvestionuoti. Nors kai kurios alternatyvios teorijos ir buvo pasiūlytos, jos nesulaukė tokio pritarimo, kaip šaltinių hipotezė.

Julius Velhauzenas (1844–1918) iškėlė idėją, kad Penkiaknygė sudaryta iš keturių atskirų šaltinių, datuojamų pradedant Saliamono valdymu ir baigiant Babilonijos tremtimi. Šie tekstai buvo sujungti raštininkų, dirbusių ilgą laiko tarpą. Galutinę formą Penkiaknygė įgavo Ezros dienomis, po Babilonijos tremties. Šaltiniai yra hipotetiniai, nes nebuvo rasta jokių tekstų; jie sudaryti, remiantis filologiniu ir istoriniu pagrindu. Tradiciniai šaltinių pavadinimai yra šie:

  • Jahvistinis (ar J) – parašytas apie 850 m. pr. Kr. Pietinės karalystės (Judo) kilmės istorija. Šaltinis pavadintas pagal tekste vartojamą Dievo vardą – Jahvė (Yahweh).
  • Elohistinis (ar E) – parašytas apie 750 m. pr. Kr. Šiaurinės karalystės (Izraelio) kilmės istorija. Šaltinis taip pavadintas dėl to, kad Dievas jame vadinamas "Elohim" (bendrinis "dievo" vardas hebrajų kalba).
  • Deuteronominis (ar D) – parašytas maždaug VII a. pr. Kr. arba valdant Ezekijui, arba Jošijui; iš esmės apsiriboja Pakartoto Įstatymo knyga. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad šis šaltinis tęsiasi iki Jozuės bei kai kurių kitų knygų ir baigiasi Antrojoje Karalių knygoje. Visgi, daugumos požiūriu, pirmiausia išdėstytu Martin Noth, Jozuės, Teisėjų, Samuelio ir Karalių knygos buvo surinktos redaktoriaus, vadinamo Deuteronominiu istoriku, kurio stilius ir idėjos kilusios iš D šaltinio. Dar esama teorijos, teigiančios, kad paskutinieji Pakartoto Įstatymo knygos skyriai buvo pridėti antrojo deuteronominio redaktoriaus, kad atitiktų tremties sąlygas.
  • Kunigiškasis šaltinis (ar P) – parašytas prieš ar po tremties. Taip pavadintas dėl to, kad dėmesį sutelkia į kunigiškuosius įstatymus. Tiksliai nežinoma, ar P buvo nepriklausomas šaltinis, ar redaktorius sujungė kunigiškuosius įstatymus ir tradicijas su senesniu dokumentu ("JE," jungiančiu J ir E).

Buvo išskirta ir nemažai smulkesnės apimties nepriklausomų tekstų, įskaitant „Jūros giesmę“ (Išėjimo 15) ir kt. Dauguma šių tekstų laikomi senesniais nei keturi pagrindiniai šaltiniai.