Pakartoto Įstatymo knyga

Iš Logos.
Jump to navigation Jump to search

Pakartoto Įstatymo knyga (gr. deuteronomion, lot. deuteronomium; hebr. debarm „žo¬džiai“) –­ Penkiaknygės, arba Toros, paskutinioji penktoji knyga. Ji yra Biblijos – krikščionių Šventojo Rašto – viena iš 66 dalių.

Nors Pakartoto Įstatymo knyga yra paskutinioji Penkiaknygėje, ji tuo pačiu atveria naują biblinių knygų ciklą, kurį priimta vadinti „deuteronomine istorija“.

Skirtingai nuo kitų įstatyminių Senojo Testamento knygų, Pakartoto Įstatymo knyga išsiskiria ryškiu pamokslaujančiu stiliumi. Jo pagrindu tapo Mozės testamentas. Jausdamas nerimą dėl izraelitų laukiančių pagundų Kanaane, pranašas stengiasi perteikti jiems savo mokymo esmę. Vėliau šie įsakai ir pamokslai bus kartojami levitų iš Šiaurės Izraelio miestų Sandoros atkūrimo šventės metu.

Manoma, kad egzistavo trys šios knygos variantai. Nuo 1sk. iki 4:10; nuo 4:41 iki 26 bei 28 skyrius; 29–30 skyriai. Kiekvieną variantą sudarė istorinis prologas, įsakymai, palaiminimai ir prakeikimai. Kaip mano biblistai, vienas šių variantų arba vienas bendras buvo paslėptas Jeruzalės šventykloje ir atrastas karaliaus Jošijo laikais (2Kar. 22).

Pakartoto Įstatymo knyga pateikia pagrindinius biblinius įsakymus – apie meilė Dievui ir artimui. Gundomas Jėzus, cituoja šios knygos žodžius (Mt. 4:4–10). Iš kitos pusės, Pakartoto Įstatymo knyga atskleidžia įtemptą kovą su pagonybe, vykusia viso to laikotarpio metu, kada knyga buvo rašoma. Dėl to, kartais knygoje sutinkame griežtą ir rūstų toną.

Laikoma, kad šį knyga yra dekalogo išplėstinis variantas.

Pagal padavimą, autorystė priklauso Izraelio tautos vedliui – Mozei.

Nuorodos