Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Manicheizmo pradininkas Mani

Manicheizmas – sinkretiška religija, turinti zoroastrizmo, budizmo, gnosticizmo ir krikščionybės elementų.

Manicheizmo įkūrėjas Manis laikė save Didžiosios dvasios, persunkiančios visas rytų gnostikų mokyklas ir mandėjų religiją, apaštalu.

Pasaulis esanti nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos. Tamsos pasauliui (materijai) užpuolus šviesos pasaulį, dalis jo buvo pavergta. Todėl tikslas yra tą pavergtąją dalį išlaisvinti. Kosminis cikliškumas skirstomas į tris tarpsnius: pirmojoje epochoje Šviesa ir Tamsa buvo atsiskyrusios; antrojoje – susimaišė; o šioje galutinėje epochoje vėl turi būti atskirtos viena nuo kitos.

Žmogus taip pat laikytas dvilypiu. Žmoguje egzistuojančios dvi sielos – šviesos ir tamsos. Nors jis esąs tamsos viešpaties kūrinys, tebeturįs ir šviesos dalelių. Šias šviesos daleles žmonija plačiai paskleidžia daugindamasi ir taip susilpnina jų galią. Joms išvaduoti buvo pasiųstas Kristus, – ne evangelijose aprašytas žmoguje įsikūnijęs Dievo sūnus, o tikrasis šviesos pasaulio pasiuntinys. Po jo buvęs pasiųstas ir pats Mani.

Mani mokė apie Išsigelbėjimo universalumą, kai visos religijos esančios lygios. Išsigelbėjimas atliekamas per du lygius: pirmiausia kaip žmogaus susitaikymas su Pirmuoju Tėvu (Didžiąja dvasia ar Gyvuoju Dievu) per Dievo malonę ir po to, kaip pabaigimas Pirmojo tėvo sūnaus Adomo neužbaigto kūrimo. Žmogus gali išsigelbėti teisingu gyvenimu ir pažinimu. Reikia pasninkauti tris mėnesius, melstis keturis kartus per dieną. Draudžiami kūniški malonumai, rekomenduojama vartoti tik augalinį maistą.

Tuo manicheizmas artimas mahajanai, vienai iš budizmo krypčių, kaip ir tikėjimas "kilmingaisiais/dvasiomis", kurios išlieka netoli žemės net ir būdamos visiškai išsilaisvinusios, kad padėtų išsigelbėti žmonijai.

Manichėjai turėjo kelis pasakojimus apie Sukūrimą. Vienas šių pasakojimų buvo kaip mandėjų, kitas – emanacijos kaip basilidiečių ar molyklų išdėstytoje "Contrum ... Fortunatum", Adimanteum, Faustum, Felicem, Secundium ir t. t.

Manichėjai turėjo įtakos bogomilams ir katarams, o taip pat rozenkreiceriams. Nuo 760 m. iki XII a. (kai Kubla Khan ordos pavergė rajoną) manicheizmas buvo Uighur valstybinė religija.

Esama nemažai manichėjų raštų, kurių pobūdis ezoterinis, persmelktas mistinėmis idėjomis. Nėra abejonių, kad Paslapčių knygą ir Paliepimų knygą parašė pats Manis. Raštai sunaikinti, yra išlikę tik negausūs fragmentai. Daugiausiai apie manichėjų pažiūras žinoma iš to meto krikščionių apologijų.

Manichėjų bendruomenė tebeegzistuoja Indijos Malabar pakrantėje ir greičiausiai Kinijoje, kur daoizmas įtraukė Mani mokymą apie 300 m.

Augustinui turėjo įtakos manicheizmo mokymas apie dieviškąją kibirkštį, slypinčią kiekviename žmoguje.[1][2]

Šaltiniai

  1. http://www.paslaptys.netfirms.com/manichejai.htm
  2. http://www.spauda.lt/plato/mani.htm