Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Krikščionybė (nuo graik. Χριστός – “pateptasis”, “mesijas”) – monoteistinė religija, kartu su islamu ir budizmu viena iš trijų pasaulinių religijų.

Krikščionybė gimė Romos imperijos Rytuose (dabartinio Izraelio teritorijoje), Palestinoje I mūsų eros amžiuje. Šios religijos įkūrėjas – Jėzus KristusNazareto.

Mūsų laikais krikščionybė yra labiausiai paplitusi pasaulyje religija – ją išpažįsta daugiau nei ketvirtadalis pasaulio gyventojų. Krikščionybė taip pat yra labiausiai geografiškai paplitusi religija – kiekvienoje valstybėje yra bent viena krikščioniška bažnyčia.

Atsiradimas ir istorija

Krikščionybė atsirado I amžiuje Palestinoje, o jau Nerono laikais buvo žinoma daugelyje Romos imperijos provincijų.

Betliejuje gimęs ir Nazarete užaugęs pranašas Jėzus Kristus davė pradžia naujam judėjimui, kuris revoliucingai pažvelgė į žydų Įstatymo traktavimą. Jėzus buvo charizmatinė asmenybė, kurios gyvenimas buvo lydimas ženklų ir stebuklų, būdingų tik iš aukštybių atėjusiam žmogui. Dar jam gyvenant daugelis išpažino jį kaip žydų Mesiją ir Dievo Sūnų.

Jėzui mirus ant kryžiaus, po to prisikėlus ir pakilus į dangų, kaip skelbia Evangelijos, jo darbą tęsė 12 jo mokinių ir vis naujai prisijungiantys tikintieji.

Kaip visapusiškai vieninga bendrija, gyvavo iki 484 metų, nors jau nuo I amžiaus pabaigos joje atsirasdavo įvairių sektų ir nukrypimų. Galutinis Krikščioniškos Bažnyčios skilimas į Rytų (stačiatikybė) ir Vakarų (katalikybė) įvyko 1054 metais. 1517 m. dėl Vakarų bažnyčios skilimo atsirado protestantizmas, o 1606 m. vykstant radikaliajai reformacijai vadinamosios Laisvosios bažnyčios.

Katalikų bažnyčiai vadovauja Romos popiežius. Stačiatikybė pradžioje turėjo 5 patriarchus: Romos, Konstantinopolio, Jeruzalės, Antiochijos ir Aleksandrijos. Vėliau, po skilimo atsirado kiti: Gruzijos, Kijevo (Maskvos), Serbijos, Rumunijos ir Bulgarijos ir kiti. Vieningos protestantų bažnyčios neegzistuoja. Šią srovę apibrėžia tūkstančiai bažnyčių ir kelios pagrindinės jų kryptys: liuteronybė, reformatų bažnyčia, adventizmas, sekmininkai, baptistai, charizmatai, metodistai, anglikonai ir kiti.

Kai kurios religinės srovės, kilusios iš protestantizmo ir identifikuojančios save kaip krikščioniškas: mormonai, munistai, Jehovos liudytojai, nėra pripažįstamos kitų krikščioniškų konfesijų dėl to, kad jų mokymas neatitinka pamatinių biblinių dogmų (Trejybės klausimas, kita kristologija). Tarp protestantiškų krypčių esama tam tikrų skirtumų dėl neesminių biblinių klausimų, tokiu būdu, pavyzdžiui, atsirado skirstymas į kalvinistišką požiūrį ir arminijonišką.

Tikėjimo mokymas

Krikščionybė tiki ir moko apie visažinį, visur esantį ir amžiną Dievą dangaus ir žemės Kūrėją, Jo vienintelį nesukurtą Sūnų – Viešpatį Jėzų Kristų ir gyvybę teikiančią Šventąją Dvasią, kalbėjusia senovėje per pranašus, o taip pat jų vieningą valią ir esmę Šventojoje Trejybėje. Centrinę vietą krikščionybės mokyme užima Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir nužengimas į žemę su tikslu išgelbėti žmoniją nuo vergystės nuodėmei savo pasiaukojama mirtimi ant Golgotos kryžiaus, Jo prisikėlimas, pakilimas į dangų ir antras atėjimas teisti visų gyvųjų ir mirusiųjų.

Krikščionybė pripažįsta dviejų pasaulių egzistavimą: matomo (fizinio) ir nematomo (dvasinio (žmogaus siela, angelai)). Žmogaus prigimtį išpažįsta kaip kažkada sukurtą, nupuolusią (pirmoji nuodėmė), turinčią galimybę būti išpirktai Kristaus, prisikeliančią iš numirusiųjų ir ateinančią į Dievo Teismą, kur pagal žemišką gyvenimą gauna atlygį – amžiną palaimą (rojų), ar amžiną prakeiksmą ir kančias (pragarą).

Krikščionys, išpažįstantys šias dogmas, dalyvauja matomame Kristaus šlovinime bažnyčiose (ypatingose Dievo artumo vietose) ir tarnavime šiam Dievui laikantis Jo nuostatų, atgailaujant už nusižengimus, bendraudami su Dievu per maldą, pažindami Jo valią iš Šventojo Rašto.

Žiūrėkite plačiau:

Kristus – krikščionybės centrinė figūra

Krikščionybės centru yra Jėzus Kristus, kuris yra vieninga Trejybės dalis – vienu metu Dievo Sūnumi ir Žmogaus Sūnumi, tikras Dievas ir tikras Žmogus.

Nuopuolis ir žmogaus išgelbėjimas

Pagal Šventąjį Raštą, dėl pirmutinės nuodėmės, nepaklusnumo, kurią padarė Adomas ir Ieva, kiekvienas žmogus yra nuodėmingas iš prigimties. Dėl to jis tapo mirtingu, prarado tyrumą ir nebegalėjo bendrauti su šventu Dievu. Kad santykiai su Dievu būtų atstatyti, turėjo būti pralietas nekaltas ir tyras kraujas. Todėl Dievas siuntė į žemę savo Sūnų Jėzų Kristų, kuris gyveno žemėje darydamas gėrį ir stebuklus, nekaltai mirė ant kryžiaus, taip atpirkdamas kiekvieną tikintįjį nuo amžinos pražūties ir vergystės nuodėmei. Taigi, išgelbėjimas pasiekiamas tikėjimu Jėzaus auka ir Jo žygdarbio priėmimu, atgaila – nusigręžimu nuo nuodėmių ir Dievo valios sekimu bei Jo įsakymų vykdymu.

Žiūrėkite plačiau:

Bažnyčia ir jos vaidmuo

Kaip tikima, Bažnyčią įkūrė Jėzus Kristus po savo mirties ir prisikėlimo, atsiuntęs Šventąją Dvasią ir įgalinęs tikinčiuosius būti Dievo vaikais. Krikščioniška Bažnyčia apjungia krikščionis į šventą bendruomenę, kuri taip pat vadinama Kristaus Kūnu, Jo Nuotaka. Yra laikoma, kad žmogaus išgelbėjimui yra būtinas priklausymas Kristaus Bažnyčiai. Per Bažnyčią yra perduodami palaiminimai, sakramentai ir malonė.

Pagrindiniu dvasinio lavinimo bei mokymo įrankiu yra Šventasis Raštas, laikomas Dievo Žodžiu.

Šiuolaikinė krikščionybė

Šiuo metu pasaulyje yra didžioji žmonių dalis, kurie laiko save krikščionimis tik formaliai, iš tradicijos, tačiau be gilaus tikėjimo krikščioniškomis dogmomis ir nesilaikant daugumos nuostatų. Pasak jų, svarbiausia priimti sakramentus ir aplankyti bažnyčią per didžiausias šventes.

Kaip bebūtų, krikščionybė laikoma dominuojančia pasauline religija, turinčia apie 2,5 milijardo pasekėjų, kas sudaro apie trečdalį Žemės gyventojų.