Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Katalikybė (lot. Catholicismus, graik. καθολικός – „pasaulinis“, "visuotinis") – didžiausia pagal pasekėjų skaičių (2008 m. – apie 1,13 mlrd. žmonių) krikščionybės atšaka, susiformavusi I tūkstantmetyje po Kr. Romos imperijos teritorijoje. Pirmą kartą šis pavadinimas “ἡ Καθολικὴ Εκκλησία” pavartotas 110 m. Šv.Ignoto laiške Smirnos gyventojams ir užtvirtintas Nikėjos susirinkime. Realiai pradžia galima laikyti 1054 m., kai krikščionybė suskilo į dvi didžiules kryptis – katalikybę ir stačiatikybę (Rytų bažnyčią). Nors jau nuo I tūkstantmečio vidurio nekartą buvo nesklandumų tarp Romos ir Konstantinopolio viršūnių, tačiau tuomet visi jie buvo užglaistyti.

Istorija

Šiuolaikinė Romos katalikų bažnyčia į krikščionybės istoriją iki didžiojo skilimo (1054 m) žvelgia kaip į savo istoriją. Pagal katalikų bažnyčios doktriną, Katalikų (visuotinė, pasaulinė) Bažnyčia buvo paskelbta nuo pasaulio sutvėrimo, nuostabiu būdu paruošta per žydų tautos istoriją Senajame Testamente ir įkurta paskutiniaisiais laikais, apsireiškė per Šventosios Dvasios išsiliejimą ir įgaus nuostabią pilnatvę laikų pabaigoje. Taip kaip Ieva buvo sukurta iš miegančio Adomo šonkaulio, taip ir Bažnyčia gimė iš perdurtos Kristaus, mirusio ant kryžiaus, širdies. Bažnyčios mokymas, pasak jos pasekėjų, siekia apaštalų laikus (I a.).

Doktrina

Mokymas remiasi Biblija ir Šventąja Tradicija, kuri talpina savyje Visuotinių Bažnyčios susirinkimų nutarimus. Baziniai mokymo principai išdėstyti Katalikų bažnyčios katekizme.

Katalikų bažnyčia išpažįsta 7 sakramentus:

Katalikų bažnyčios mokymas turi keletą esminių doktrininių nuostatų, kurios skiria ją nuo kitų krikščioniškų konfesijų:

  • Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo dogma (skirtingai nuo stačiatikių ir protestantizmo), o taip pat mokymas apie jos paėmimą į dangų kūne (skirtingai nuo protestantizmo);
  • Mokymas apie skaistyklą (skirtingai nuo stačiatikybės ir protestantizmo);
  • Mergelės Marijos pagerbimo (garbinimo) akcentas (hyper dulia);
  • Šventųjų, kankinių ir palaimintųjų pagerbimas, esant skirtumui tarp vienam tik Dievui priklausančio garbinimo (latria) ir šventųjų garbinimo (dulia).
  • Monarchinės Romos vyskupo (popiežiaus), kaip apaštalo Dievo vietininko, valdžios visai Bažnyčiai įtvirtinimas;
  • Bažnytinės organizacijos centralizacija, skirtingai nuo stačiatikybėje įprasto kiekvienos vietinės bažnyčios savarankiškumo;
  • Romos popiežiaus neklystamumo tikėjimo ir dorovės klausimais doktrina, jo skelbimas ex cathedra;
  • Santuokos sakramento neišardomumas (egzistuoja tik nuostatos, kuriomis santuoką galima pripažinti negaliojančia).

Lotynų tradicijai dar būdinga:

  • Kunigų privalomasis celibatas;
  • Krikštas ne panardinant vandenyje, o išliejant ant galvos;
  • Ligonių patepimą gali suteikti tik vyskupas (išskyrus kelias išimtis, pvz., kai ligonis mirties pavojuje);
  • Komunijos metu naudojama nerauginta duona;
  • Kryžiaus ženklas (žegnojimasis) iš kairės į dešinę, o ne atvirkščiai kaip Bizantijos tradicijoje; be to, kaip taisyklė, penkiais pirštais.

Struktūra

Aukščiausią, visišką, betarpišką, visuotinę valdžią Katalikų bažnyčioje turi Romos popiežius. Patariamosiomis institucijomis prie popiežiaus yra Kardinolų kolegija ir Vyskupų sinodas. Bažnyčios administracinis aparatas vadinamas Romos kurija, į kurią įeina kongregacijos, teismai ir kitos įstaigos. Popiežiaus vyskupų katedra kartu su Romos kurija formuoja Šventąjį Sostą, kuris randasi nepriklausomoje Vatikano valstybėje. Šventasis Sostas yra tarptautinės teisės objektas.

Visuotinę Katalikų bažnyčią sudaro lotynų apeigų bažnyčios ir Rytų katalikų bažnyčios, kurios išpažįsta rytų liturgines apeigas ir turi „sui iuris“ (savo teisės) statusą. Praktikoje tai pasireiškia taip, kad tos bažnyčios, bendradarbiaudamos su popiežiumi ir visiškai priimdamos katalikiškąją doktriną, turi savąją hierarchinę struktūrą ir savą kanoninę teisę. Šioms bažnyčioms vadovauja Patriarchas arba vyresnysis arkivyskupas. Šie vadovai kartu su kardinolais-vyskupais iš Lotynų tradicijos, katalikų hierarchijoje užima vietą iš karto po popiežiaus.

Pagrindiniu atskiru teritoriniu vienetu yra vyskupija, kuriai vadovauja vyskupas. Kai kurios svarbios vyskupijos istoriškai vadinamos arkivyskupijom. Vyskupijom prilyginami kiti teritoriniai vienetai: vikariatas, abatija, apaštališkoji prefektūra ir pan.

Vyskupijas sudaro parapijos, kurioms vadovauja klebonai, pavaldūs vyskupui. Klebonui parapijoje gali pagelbėti kiti kunigai, dar vadinami vikarais. Kartais šalimai esančios parapijos jungiasi į dekanatus. Ypatingą vaidmenį katalikybėje vaidina Dievui pašvęsto gyvenimo institutai, arba vienuolynai ir kongregacijos. Vienuolynai turi savo nuostatas, patvirtinamas popiežiaus. Kartais jie yra pavaldūs vietiniams vyskupams, o kartais tiesiogiai popiežiui.

Kunigiją sudaro išimtinai vyrai. Ją sudaro trys kunigystės laipsniai: diakonas, kunigas, vyskupas. Skiriama „baltoji kunigija“ (kunigai, tarnaujantys vietinėse parapijose) ir „juodoji kunigija“ (vienuolija). Bažnyčios tarnautojai turi du laipsnius: akolitas ir klerkas. Celibatas yra būtinas Lotynų apeigų kunigams ir vyskupams. XX amžiuje atkurta nuolatinio diakonavimo institucija. Nuolat tarnaujantiems diakonams celibatas nėra būtinas. Tačiau toks diakonas jau nebegali tapti kunigu. Rytų apeigose celibatas būtinas tik vyskupams.

Taip pat yra nemažai religinių grupių, laikomų pseudokatalikiškomis. Žymiausia – tai senkatalikiai. Jie atskilo nuo katalikybės, kai nepriėmė Pirmojo Vatikano susirinkimo sprendimų. Be to, egzistuoja daugybė taip vadinamų marginalinių grupių, vadinančių save katalikais, tačiau nepripažįstamų tokiomis Šventojo Sosto. Pvz.: apaštališkoji katalikybė, Naujųjų apaštalų bažnyčia, reformuota katalikybė ir pan.