Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pasaulių emanacija Lurijos kabaloje

Kabala – judėjų mistinė tradicija, paremta ezoterine Tanacho interpretacija.

Kabalos mokymai judaizme laikomi autoritetingais, tačiau griežtąja prasme jie nėra privalomi, kaip, pvz., Katalikų Bažnyčios dogmos.

Istorija

Kabalos kilmė nėra aiški. Kabalos temų randama apokrifinėje ir apokaliptinėje literatūroje; gausiai Talmude ir Midrašų tekstuose. Manoma, kad kabalai įtakos turėjo daug įvairių srovių: gnosticizmas, neoplatonizmas, neopitagoriečių mokymas, galbūt ir zoroastrizmas bei sufizmas. Kabalistai, kaip ir pitagoriečiai, tiki, jog skaičiuose paslėptos paslaptys.

Yra manančių, kad kabalos atsiradimas susijęs su gnosticizmu, nes joje gausu gnostinių temų. Kartu kabala naudoja simbolius, bendrus Indijos filosofijai, platonikams, gnostikams, o taip pat sutinkamus Hėgelio, Froido, K. Jungo darbuose. Ji tarsi sujungia Bibliją, Artimųjų Rytų misticizmą ir Vakarų filosofiją.

Mažiausiai du veikalai sukurti Babilone gaoniškuoju laikotarpiu (550-1000 m.) „Sefer Yetairah” (Susidarymo knyga), apie kuriamąją raidžių ir skaičių galią, bei „Šiur Komak” (Aukščio matavimas), antropomorfinis veikalas apie Dievo matavimus.

IX–X a. Kabalos centras persikėlė į Italiją, Ispaniją, Provansą ir Vokietiją. Tarp to meto kabalistų buvo Aaronas ben Samuelis, atnešęs kabalą į Italiją, Izaokas Aklasis ir Azrielis Provanse, Kalonymus šeima, iš Italijos atnešusi kabalą į Vokietiją, Judas Pamaldusis ir Eleazaras iš Vormso, o Ispanijoje – Mozė ben Nachmanas. Tam laikotarpiui priklauso Jokūbo Naziro „Masečet Atzilut” (Apie emanaciją, XII a.), „Sefer Ha-Bahir” (Šviesos knyga) ir „Sefer HaTemunah” (Knyga apie Vaizdinį). Reikšmingiausia knyga tapo „Zoharas”, viešai paskelbta Mozės de Leono 1300 m.

Kitas kabalai svarbus laikmetis buvo XVI a. Jos pagrindinis centras buvo Palestinoje, Safedo mieste. Antras pagal svarbą centras buvo Lenkijoje. Iškiliausi kabalistai buvo Moses Cordovero (1522-1570 m.), Izaokas Lurija (1533-1572 m.), šiuolaikinės kabalos atmainos tėvas, ir jo mokinys Chayim Vital (1543-1620 m.). Lurija įkūrė kabalistinę mokyklą, kurioje buvo akcentuojamas išsigelbėjimas ir mesianizmas. Ji tapo svarbiu Rytų Europos XVIII–XIX a. mistinio judėjimo, kurio atstovai vadinami chasidais (hasidais), šaltiniu.

Su “Zoharo” paplitimu kabala liovėsi būti nedaugelio slapta doktrina. Viduramžiais ja ėmė domėtis krikščionių teologai: Raymond Lully, Pico della Mirandola, John Reuchlin. Vakarų, arba krikščioniškoji kabala, subrendo Vokietijoje Lurijos kabalos įtakoje. Ją praturtino krikščioniškosios teologijos ir alchemijos idėjos. Ją perteikė Agrippa von Nettensheim (1486–1535) savo „De Occulta Philosophia Libri Tres“ (1531 m.).

XIX–XX a. kabalos vystymas susijęs su Eliphas Levi, Papus (1865–1916 m.) ir „Aukso vilnos“ ordino narių, ypač Aleister Crowley ir Dion Fortune (1890–1946 m.), veikla. Įpinta daug sąsajų tarp kabalos ir kitų filosofinių, mitologinių ir religinių sistemų. Svarbiausi sąryšiai su astrologija ir Taro.

Šiais laikais susidomėjimas Kabala labai padidėjo. Šiuo metu yra dvi didelės Kabalos mokyklos, turinčios mokymo centrus visame pasaulyje. Ypač Kabala paplitusi JAV garsenybių ir turtingųjų tarpe bei Izraelyje.

Kabalos mokymas

Pagrindine kabalos tema yra Dievo (En Sof, „Beribio”) prigimtis ir tai, kaip jis save apreiškė, t. y. 10 sefirų (emanacijų), keturi Žmogaus sielos pasauliai: Atzilah (emanacija), Beriah (sutvėrimas), Yetzirah (susidarymas) ir Asia (veiksmas), jos prigimtis ir užbaigimas, paslaptys: Dievo vardo, gėrio ir blogio, žmogaus vietos pasaulyje, dangaus ir žemės, Angelų ir demonų tvarka, Izraelis, Ištrėmimas, išsigelbėjimas ir Mesijas.

En Sof yra laikomas tolimu ir nežinomu, o jo savybes perteikia Gyvybės medis. Sakoma, kad En Sof prigimtis yra dualistinė (vyriška ir moteriška), šis dualizmas yra harmonijoje. Ir pats En Sof nėra išbaigtas (taigi ir netobulas) – reikalingas žmogus, kad užbaigtų jo planą.

Kabala žiūri ne tik į kiekvieną Biblijos žodį, užrašytą hebrajiškai, tikrąja Dievo kalba, bet ir į kiekvieną raidę bei visas jų galimas perstatas, siekdama atskleisti jose slypinčias paslaptis. Tad Biblija aiškinama ir pasitelkiant gematrijos (žodžio prasmės paaiškinimas, remiantis skaitine raidžių reikšme), notarikono (kiekviena žodžio raidė imama kaip pirmojo kokio nors kito žodžio raidė), temuraho (vienos raidės pakeitimas kita) bei tzirufo (ar čilufo – raidžių perstata, anagrama) metodus.

Kabalistai tikėjo, kad bibliniuose siužetuose slypi giliausių pasaulio paslapčių aiškinimas. Pasaulį jie suprato kaip būties pakopų hierarchiją, kurioje skyrėsi šviesioji grynųjų dvasių bei kūrybinių jėgų ir tamsioji piktųjų dvasių, demonų, griaunančių jėgų viešpatijos. Žmonių pasaulis esąs tarp šių dviejų viešpatijų ir susijęs paslaptingomis gijomis. Toks aiškinimas yra paimtas iš neoplatonizmo ir nukreiptas prieš Aristotelį, t. y. racionalizmą.

Kabaloje Adomas ir Ieva laikomi vyriškosios ir moteriškosios energijos simboliais (kaip ir Tibeto ar tantriniame budizme) ir kaip metafora pirmapradžiams indams, egzistavusiems iki sutvėrimo, kuriuose radosi visos žmonijos sielos. Gyvatė, kaip destruktyvi jėga, laikoma esanti būtina sutvėrimo procese, nes be jos viskas būtų vienybėje su Dievu. [1]

Sefiros

Sefiros, emanacijos keliu atsiradusios iš Dievo (pirmoji iš Dievo, antroji iš pirmosios ir t. t.) ir panašios į jį, bet skiriasi nuo jo savo esme. Jos yra išsidėsčiusios pagal hierarchiją ir kiekviena atlieka savo funkciją. Sefiros veikia atskirų žmonių gyvenimą ir pačios yra veikiamos žmonių poelgių ir minčių. Maldos metu žmogus paveikia tik vieną ar kitą sefirą – kiekvienas maldos žodis sukelia jose tam tikrus virpesius. Pamaldaus ir dorovingo žmogaus siela po mirties kyla į amžinųjų dvasių viešpatiją, o nuodėmingo pereina į naujagimio kūną ir tol nepalieka žemiškosios būties, kol neapsivalo nuo savo nuodėmių.[2]

Pasaulio kūrimas

Pasaulis, anot kabalos, kuriamas trimis etapais:

  • tzimtzum (susitraukimas arba suėjimas), kai Dievas, kaip Begalybė (En Sof) įeina (susivynioja) į save, kad sukurtų erdvės tvėrimui, – tai šviesos spindulys iš Begalybės į naujai pasirinktą vietą (tarsi baliono išpūtimas);
  • shevirat ha-kelim (indų sudaužymas), kai dieviškoji šviesa uždaroma baigtiniuose „induose“, kurių dauguma dūžta nuo įtempimo, – indų dužimo katastrofos;
  • tiqqun (atstatymas), kai dieviškasis pasaulis yra atstatomas, dieviškosios kibirštys sugrįžta į savo ištakas ir atstatoma pirmykštė harmonija. Pastarasis etapas laukia ateityje.

Pats šio pasaulio sutvėrimas praėjo dešimt pakopų (hebraiškai esher sephirot - dešimt Sefirų), pradedant Keter (Karūna), – En Sof projekcija į pasaulį, per Khokhmah (Protą) – Tėvą ir Binah (Išmintį) – Motiną. Toliau eina septynios pasaulio tvėrimo dienos (šešios iš jų aktyvios):

  • Khesed („gerumas“) arba Gedulah („didingumas“);
  • Din („įstatymas“) arba Gevurah („galia“) arba Pakhad („baimė“);
  • Tiferet („grožis“) arba Rokhmim („gailestis“);
  • Netzakh („pergalė“ arba „ištvermė“);
  • Hod („šlovė“ arba „didybė“);
  • Yesod („pagrindas“) arba Tzaddik („teisingumas“);
  • ir viena pasyvi – Malkhut („karalystė“) arba Knesset Yisroel („Izraelio bendruomenė“) arba Shekhinah (Dievo moteriškoji esmė).

Susiję straipsniai

Šaltiniai

  1. www.spauda.lt/mitai/qabalah/mystic-kabbalah.htm
  2. www.spauda.lt/mitai/qabalah/xiiiq.htm