Išėjimo knyga

Iš Logos.
Jump to navigation Jump to search

Išėjimo knyga (gr. exodos, lot. exodus; hebr. šėmt „vardai“) ­– Penkiaknygės, arba Toros, antroji knyga. Ji yra Biblijos – krikščionių Šventojo Rašto – viena iš 66 dalių.

Knygoje, kuri kartais vadinama Senojo Testamento „Evangelija“, skelbiama Dievo geroji žinia savo išrinktajai tautai Izraeliui (apytiksliai 1350­–1200 m. pr. Kr.), kuris nuo knygos pradžios yra vergystėje Egipte (skyriai 1–12).

Tačiau knygos eigoje tautos situacija keičiasi (skyriai 12–18). Dievo pašauktas Mozė gauna užduotį iš Dievo vadovauti tautos išlaisvinimui iš vergijos. Kelionė iš Egipto link Sinajaus kalno ir pakelės išmėginimai (skyriai 12–18), Dievo Sandora su izraeliečiais prie Sinajaus kalno (19–24 skyriai), kelionė į Pažadėtąją Žemę ir Susitikimo Padangtės įrengimas (skyriai 25–40).

Visų šių įvykių centre stovi Mozė, pašauktas būti Dievo ir tautos tarpininku. Jis, būdamas raštingas žmogus, gimęs Egipto faraono rūmuose, tradiciškai yra laikomas Penkiaknygės, taip pat ir Išėjimo knygos, autoriumi.

Nuorodos