Eucharistija
Eucharistija (evageliškuoju požiūriu) – Jėzaus Kristaus ir jo išganymo darbo atminimas, bendruomenė susiburia kartu ir švenčia Eucharistija. Ketvirtoji Eucharistijos malda pateikia šio atminimo santrauką: „To dėlei, Viešpatie, dabar švęsdami, atpirkimo minėjimą, mes prisimename Kristaus mirtį, išpažįstame jo prisikėlimą ir įžengimą į dangų, kur sėdi tavo dešinėje.“ Žmonėms susibūrus kartu kyla atsiminimas ir pirmiausia sukuriama atminimo bendrystė. Bažnyčios tikėjimo išpažinimas liudija, kad ši bendrystė su Triasmeniu Dievu, prisiartinančiu per atminimą yra lygiai taip reali, kaip realus ir patys žmonės, švenčiantys Eucharistiją.
Eucharistinės šventės metu kartu su Kristumi aktualiai yra ir Šventoji Dvasia, kuri įtraukia žmones į Kristaus išganomąjį darbą ir laiduoja jo dalyvavimą. Šventoji Dvasia nėra tik kviečiama, ji taip kartu su bendruomene šaukiasi Kristaus. Mums prašant (epiklezė), Šventoji Dvasia tam tikra prasme šaukiasi Kristaus. Ten, kur yra Sūnus ir Dvasia, yra ir Tėvas. Taigi Eucharistijos šventėje yra Tėvas. Taigi Eucharistijos šventėje yra Dievas. Mišių liturgija išreiškia, baigdama eucharistinį šlovinimą vadinama doksologija: „Per Jį (Kristų) su juo ir jame, Tau, visagali Dieve Tėve, su Šventaja Dvasia visa garbė ir šlovė (dabar ir) per amžius“.
Kristaus buvimui eucharistiniais pavidalais nusakyti taip pat turėsim pavartoti šią asmeninio buvimo sąvoką, reiškiančio, kad Kristus yra tikrai, tikroviškai, ir substancialiai asmeniškai esantis. Buvimas skirtingas ne tik priemone – ar tai būtų švenčiančių žmonių bendruomenė, ar duona, o visų pirma tuo, kas šiuo buvimu akcentuojama. Matysime, kad kalbant apie Kristaus buvimą eucharistiniais pavidalais turimas omeny jo asmeninis buvimas savo išaukštintu Kūnu ir Krauju. O jo buvimas bendruomenėje vyksta labiau per asmeninę ir aktualią meilę jo Kūne, kuris yra Bažnyčia.
Asmeninis dieviškųjų asmenų buvimas Kristuje žmones skatina atsiduoti, nes jau pirmiau yra atsidavęs Triasmenis Dievas. Šitą galima nusakyti ir taip: trys dieviškieji asmenys todėl ir yra dieviškas vienis, kad jie begaline meile vienodai apima vienas kitą ir į šią meilę įtraukia žmones.
Asmeninis buvimas visuomet vyksta perichoreziškai ir tampa išbaigtas asmenims būnant vienas kitame. Šia perihoze išreikštą asmens suvokimą galima apibrėžti šitaip: asmeniui būdinga tokia laisvė, kad jis taip laisvas nuo paties savęs, jog kitam laisvam asmeniui savyje dovanoja gyvenimo erdvę ir balsą; ir atvirkščiai. Eucharistija švenčianti bendruomenė dėl tarpusavyje realaus, aktualaus asmeninio buvimo taip pat yra perichorezinė.
Bažnyčios atminimas žino, kad menkas yra žmogaus atminimo iracionalumas, ne vien todėl, kad žmogus gali užsimiršti, bet ir todėl, kad žmogiškasis atminimas tai, kas atsiminta tik fiktyviai ir intencionaliai, atmenamą dalyką tegalima iškelti tik mintyse, o ne realybėje. Žmogus, atmindamas žino, kad jis turi melsti tikėjimu pagrįsto Dievo atminimo ir per tai jo buvimo. Eucharistijos šventė kaip euloginė šventė yra laisvų asmenų šventė. Dievas ir žmogus šioje šventėje, bet ir viename kitame, išlieka laisvi. Iš to kyla jų tarpusavio buvimas, įmanomas tik per laisvą „atsidavimą vienas kitam“. Kadangi laisvė nėra išvestinis dydis, šis atsidavimas kelią nuostabą.
