Dovydas

Iš Logos.
Jump to navigation Jump to search
Dovydas ir karalius Saulius, dailininkas Rembrantas

Dovydas (hebr. דָּוִד – „mylimas“, g. apie 1037 m. pr. Kr. Betliejuje – m. apie 970 m. pr. Kr.) – Izraelio karalius, valdęs po Sauliaus. Pasak judėjų tradicijos, tiesioginis Dovydo palikuonis būsiąs Mesijas. Krikščionys juo laiko Jėzų Kristų.

Pasak Biblijos, Dovydas buvo jauniausias iš aštuonių Betliejaus ūkininko Jesės sūnų. Kai į Betliejų atvyko Dievo siųstas pranašas Samuelis, turėjęs vieną iš Jesės sūnų patepti karaliumi vietoj Sauliaus, Dovydas ganė avis. Kadangi buvo pasirinktas būtent jis, brolius apėmė pavydas.

Dovydas mokėjo gražiai groti arfa, tad buvo paimtas į karaliaus rūmus, kad muzika malšintų Saulių ištinkančius pamišimo priepuolius. Vėliau, tėvui pasiuntus Dovydą nunešti kovos lauke esantiems broliams maisto, jis priėmė iššūkį kautis su milžinu filistinu Galijotu, kurį nukovė svaidykle paleistu akmeniu. Po mūšio su filistinais Izraelio moterys, pasitikdamos karalių Saulių, dainavo: „Saulius užmušė tūkstantį, o Dovydas dešimt tūkstančių.“ Nuo to laiko Saulius pradėjo labai pavydėti Dovydui ir keletą kartų bandė jį nužudyti.

Dovydas, paklausęs artimo draugo Sauliaus sūnaus Jehonatano patarimo, ėmė slapstytis. Saulius negailestingai persekiojo Dovydą, nors šis du kartus jo pasigailėjo, nepasinaudodamas proga Saulių nužudyti.

Sauliui ir Jehonatanui žuvus mūšyje su filistinais, Judėjos karaliumi Hebrone buvo vainikuotas Dovydas. Tik po dvejų metų karaliumi jį pripažino visas Izraelis. Dovydas vaizduojamas kaip narsus karys, laimėjęs daug pergalių. Jis buvo mėgstamas tautos, o jo valdymas teisingas. Atkovojęs iš jebusiečių Jeruzalę, padarė ją sostine, perkėlė į ją Sandoros skrynią ir ketino čia pastatyti šventyklą, tačiau Dievas tai jam uždraudė.

Dovydas pamilo vieno iš savo karių, Ūrijo, žmoną Batšebą. Kai ši nuo jo pastojo, Dovydas išsiuntė Ūriją į mūšį ir pasirūpino, kad jis ten žūtų. Po to Dovydas vedė Batšebą. Pranašas Natanas pasmerkė jo nuodėmę. Nepaisant to, kad Dovydas nuoširdžiai gailėjosi ir Dievas jam atleido, Batšebos kūdikis mirė.

Antrasis jų sūnus, Saliamonas, tapo Dovydo įpėdiniu. Vėliau Dovydas turėjo daug rūpesčių su sūnumis. Jo numylėtinis Abšalomas bandė paveržti iš tėvo sostą. Dovydas dėl to buvo priverstas palikti Jeruzalę, bet Abšalomas pralaimėjo ir, dideliam Dovydo sielvartui, buvo nužudytas. Dovydui sulaukus senatvės, kitas jo sūnus, Adonijas, taip pat rezgė sąmokslą.

Biblija vaizduoja Dovydą kaip Dievo mylimą vyrą, didį karalių, karį ir poetą. Tradiciškai jis laikomas daugelio psalmių autoriumi. Nors Dovydas klysdavo ir darydavo bloga, bet visuomet dėl to gailėdavosi ir prašydavo Dievą atleidimo.[1]

Šaltiniai

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1993 m., 198–192 psl.