Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Dievo karalystė (judaizme ir krikščionybėje), Dangaus karalystė – išganymas, atpirkimas, būsimoji tvarka, Dievo valios ir galios viešpatavimas.

Dievo karalystė yra lemtingas Dievo į žmonijos istoriją įėjimas, iš blogio išlaisvinant nusidėjėlius ir kenčiančiuosius, kad šlovingai viešpatautų. Dievas, apreikšdamas save, visa atnaujina ir atkuria santykius tarp savęs ir žmonių. Etiniu požiūriu Dievo karalystės laukimas reiškia visišką paklusnumą Dievo valiai ir jo įsakymams (Įst 6, 4-5).

Krikščionių bažnyčia, remdamasi Naujuoju Testamentu, skelbia, kad Dievo karalystė prasidėjo žemėje su Jėzaus Kristaus atėjimu (Mk l, 15). Jėzus Kristus visiškai atsidavė Tėvo tarnystei (Jn 17, 4). Dievo išganymas jau veikė jam skelbiant Dievo karalystę, mokant ir darant stebuklus (Mt 4, 23, 9, 35), tačiau Dievo karalystė kartu yra ir eschatologinė tikrovė, sutampanti su amžinuoju gyvenimu. Įžengimas į ją priklauso nuo Jėzaus Kristaus priėmimo (Lk 11, 20), atsivertimo ir tikėjimo (išreiškiami Dievo ir artimo meile). Dievo karalystė yra laisvas Dievo veikimas (Lk 12, 32), nepelnyta malonė, kurios galima tik melsti (Mt 6, 10). Dievo karalystės reikia ieškoti ir būti pasirengusiems ją priimti (Lk 12, 31).

Naujajame Testamente palyginimais išreikšta beprasidedanti ir paslėpta Dievo karalystė bei jos pilnatvė ir didingumas, išsipildysiantis su antruoju Jėzaus Kristaus atėjimu. Nors Naujajame Testamente Dievo karalystė ir Bažnyčia nėra tapačios, bet nuo Augustino laikų dažnai tapatintos.[1]

Šaltiniai

  1. Dievo karalystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003