Dešimt Dievo įsakymų

Iš Logos.
Jump to navigation Jump to search

Dešimt Dievo įsakymų, Dekalogas – įsakymai, Dievo apreikšti Mozei ant Sinajaus kalno ir įrėžti dviejose akmens plokštėse.

Biblijoje hebrajų kalba jie pavadinti עשרת הדברים, o skaitoma 'Aseret ha-Dvarîm'. Išvertus tai reiškia „dešimt teiginių“. Pavadinimas „dekalogas“ išvestas iš graikiško pavadinimo δέκαλόγοι, arba „dekalogoi“, („dešimt teiginių“), kuris minimas Septuagintoje.

Kaip teigiama Biblijoje, Dešimt Dievo įsakymų turėjo būti iškalti du kartus, nes pirmas plokštes Mozė sudaužė pamatęs, kaip jo žmonės be jo pradėjo garbinti auksinį jautį (Iš 32, 19). Kitos plokštės buvo saugomos Sandoros skrynioje, kol bus pastatyta pirmoji Jeruzalės šventykla.

Dešimt Dievo įsakymų yra religinių ir dorinių reikalavimų visuma, pagrįsta žydų monoteistine Dievo samprata. Išdėstyti Senajame Testamente dviem variantais (Iš 20, 1-17, Įst 5, 6-21).

Pirmieji trys įsakymai draudžia kitų dievų bei atvaizdų garbinimą ir reikalauja švęsti šabo dieną. Kiti septyni reglamentuoja socialinius santykius.

Ankstyvojoje krikščionybėje Dekalogas buvo naudojamas rengiant katechumenus. Patristinė ir scholastinė teologija Dešimt Dievo įsakymų prilygino prigimtiniam įstatymui. Šv. Augustinas juos suskirstė taip:

  1. neturėk kitų dievų, tik mane vieną,
  2. netark Dievo vardo be reikalo,
  3. švęsk sekmadienį,
  4. gerbk savo tėvą ir motiną,
  5. nežudyk,
  6. nepaleistuvauk,
  7. nevok,
  8. nekalbėk netiesos,
  9. negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries,
  10. negeisk svetimo turto.

Šio skirstymo laikosi Katalikų ir Evangelikų liuteronų bažnyčios. Rytų ir dauguma Protestantų bažnyčių dar turi įsakymą negarbinti atvaizdų, o du paskutiniuosius sujungia į vieną.[1]

Dešimt Dievo įsakymų Išėjimo knygoje

  1. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
  2. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
  3. Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.
  4. Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.
  5. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria.
  6. Nežudysi.
  7. Nesvetimausi.
  8. Nevogsi.
  9. Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
  10. Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.

Šaltiniai

  1. Dešimt Dievo įsakymų. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003