Budizmas

Iš Logos.
Jump to navigation Jump to search

Budizmas – viena didžiųjų pasaulio religijų, atsiradusi Indijoje VI-V a. iki m. e. Religijos pradininkas – Sidharta Gautama (nušvitęs buda; iš čia kilo pavadinimas).

Sidharta Gautama Varanasyje paskelbė budizmo doktrinos pagrindą – keturias tauriąsias tiesas, kurios atskleidžia ydingą būties ratą ir galimybę iš jo išsivaduoti. Pirmoji tiesa teigia, kad kančia egzistuoja, antroji – kančia turi savo priežastis, trečioji – kančia turi pabaigą, ketvirtoji – yra kelias kančiai pašalinti. Išskiriamos 3 pagrindinės kančios rūšys: fizinis ir dvasinis skausmas, permainos, visa persmelkianti kančia. Budistai mano, kad pastovi būtis neegzistuoja, o vyksta nuolatinis visa ko tapsmas ir nyksmas, todėl nėra jokių patvarių substancijų, įskaitant ir sielą. Nepastovios savybės ir būsenos yra pirminiai pasaulio vyksmą lemiantys elementai. Jų yra 5 grupės – kūniškumas, pojūčiai, skirtumai, instinktai, sąmonės aktai. Šie elementai sudaro visus materialius objektus, kurių atsiradimą ir sunykimą lemia karma – priežasties ir pasekmės ryšys; jis lemia atgimimus ir jų kokybę. Sąmoningos būtybės gyvenimo srautą, apimantį praeitą, esamą ir būsimą gyvenimus, aiškina mokymas apie priklausomą atsiradimą. Mokymas aiškina apie 12 grandžių: iš buvusio gyvenimo – neišmanymą, samsaras, esamo – sąmonę, pavadinimą ir formą, jutimus, sąlytį, jausmus, troškimus, prisirišimą, būsimo – tapsmą, gimimą, senatvę ir mirtį. Išsilaisvinimas iš atgimimų rato budistams yra kančios pabaiga, pasiekiama einant aštuonialypiu keliu. Jis skirstomas į 3 pagrindines važiuokles (janas; būdus, kuriais pasiekiama nirvana) – hinajaną (mažąją), mahajaną (didžiąją) ir vadžrajaną (deimantinę). Hinajanos krypties budistų tikslas yra pasiekti pabudimą – savo labui, mahajanos – bodhisatva turi atvesti visas gyvas būtybes į nirvaną, vadžrajanos – pasiekti atgimimą per kelis ar net vieną gyvenimą (pirmosios 2 važiuoklės reikalauja daugybės atgimimų). Kiekvienas žmogus gali pasirinkti geriausiai jo gebėjimus atitinkančią kryptį.

Budistai nepripažįsta dievų ar dievo, neturi formalaus priėmimo, kastų ar rasių apribojimo; neprivalo oficialiai išsižadėti anksčiau išpažintos religijos. Budistas yra tas, kuris gyvena pagal budizmo etikos normas. Pradedantiesiems praktikuoti budizmą privaloma nežudyti, nevogti, nemeluoti, santuokinė ištikimybė ir blaivybė. Vienuoliams privaloma laikytis trijų pagrindinių dorybių: draugiškumo visoms gyvoms būtybėms, ahimsos, gailestingumo, dar privaloma meditacija, celibatas, neturtas. Vienuoliai turi tik dubenėlį išmaldai rinkti, skustuvą, adatą ir ąsotį vandeniui. Vienuolynai – vienintelės organizuotos budizmo institucijos. Pirmieji (vyrų, vėliau moterų) atsirado maždaug VI-V a. iki m. e. Vienuolynai buvo svarbūs religiniai, meno ir mokslo centrai, jų teritorijose buvo kuriamos didelės mokyklos, kuriose studijuodavo keliasdešimt tūkstančių mokinių iš visos Azijos (Nalandos, arba Vikramašilos, vienuolynas Indijoje).

Sidhartos Gautamos mokslas plito žodžiu, I a. iki m. e. buvo užrašyti pirmieji budizmo tekstai, kurių svarbiausi rinkiniai išsaugoti Šri Lankoje. Kanoninių tekstų svarbiausias rinkinys yra Pali kanonas (pali kalba Tipitaka, sanskritu Tripitaka) parašytas pali kalba. Jis išverstas į tibetiečių, kinų, japonų, korėjiečių kalbas; yra parašyta komentarų. Sudarytas iš 3 dalių – Vinajapitaka (išdėstytos vienuolių gyvenimo taisyklės), Sutapitaka (Sidhartos Gautamos pamokymai), Abhidhamapitaka (nurodyti praktiniai būdai, kaip pasiekti išsivadavimą). Hinajanos krypties budistai pripažįsta tik Pali kanoną, mahajanos – daugiau tekstų. Kiti budistiniai tekstai (kanoniniai ir nekanoniniai) parašyti sanskritu, pali, prakriti ir kitomis kalbomis.

Budizmo raida skirstoma į 3 etapus: iki I a. (vyravo hinajanos, arba theravados, kryptis), iki VII a. (atsiskyrė mahajanos kryptis), po VII a. (įsitvirtino vadžrajanos kryptis, arba budistinis tantrizmas). Apie III a. religija ėmė plisti ir įsitvirtino Birmoje, Šri Lankoje, Kambodžoje, Tailande, Kinijoje, Indonezijoje, vėliau – Korėjoje, Japonijoje, VIII–XI a. – Mongolijoje ir Tibete. XIII a. pabaigoje Indijoje budizmas buvo beveik išnykęs. Susiformavo šios budizmo kryptys: amidizmas, dzenbudizmas, Tibeto budizmas (lamaizmas). Budizmą išpažįsta 95 % gyventojų Tailande, 90 % – Kambodžoje, 75 % – Butane, 70 % – Šri Lankoje, 60 % – Laose, 55 % – Vietname, 50 % – Japonijoje. Didelių budistų bendruomenių yra Birmoje, Indijoje, Indonezijoje, Kinijoje, Korėjoje, Malaizijoje, Mongolijoje, Nepale. Pasaulinė budistų brolija įkurta 1950 m. Tailande. Ji siekia skleisti budizmą ir vienyti budistus. Vakarų šalyse budizmas pradėjo plisti nuo 1970 m.

Lietuvoje pirmoji budistų bendruomenė (nelegali) atsirado 1972–1973 m. Budizmo idėjos (vadžrajanos krypties) buvo perimtos iš Buriatijos budistų. 1990 m. Kaune įkurta Kvan Um dzeno mokyklos budistinė bendruomenė (priklauso dzenbudizmo krypčiai), 1997 m. Šiauliuose ir Vilniuje – Budistų karma kagyu sąjunga (priklauso Tibeto budizmo krypčiai). 2001 m. surašymo duomenimis, budistais save laiko 408 žmonės.[1]

Šaltiniai

  1. Budizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003