Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pirmoji spausdinta J. Gutenbergo Biblija

Biblija – Šventasis Raštas, tikinčiųjų vadinamas Dievo žodžiu. Iš viso Bibliją sudaro 66 knygos. Tradiciškai Biblija dalinama į dvi dalis: pirmoji dalis vadinasi Senasis Testamentas (jį sudaro 39 knygos), antroji dalis – Naujasis Testamentas, kurį sudaro 27 knygos. Biblija buvo rašoma maždaug 1500 metų.

Biblijos struktūra

Biblijos dalių pavadinimai „testamentas“ (graik. „berit“ – susitarimas, sąjunga) kilo iš Dievo susitarimo su visa žmonija idėjos: Senajame Testamente pasakojama apie Dievo sandorą su Izraelio tauta; Naujajame Testamente – apie Dievo sandorą su žmonija per Jėzų Kristų.

Krikščionims abi Biblijos dalys yra šventos. Tuo tarpu žydams, judaizmo pasekėjams – šventa yra tik pirmoji dalis, todėl jie net nenaudoja termino „Senasis Testamentas“. Savo šventraštį jie skirsto į tris dalis:

Šių pavadinimų pirmųjų raidžių junginys sudaro akronimą, kuris skaitomas kaip „Tanach“ – Tanachas – tai ir yra žydų (judėjų) Šventraščio pavadinimas. Priklausomai nuo biblinių tekstų grupavimo, judėjų Biblija sudaryta iš 22, 24 arba 27 knygų.

Biblijos kanonas

Biblijos kanono susiformavimas buvo ilgas ir nelengvas.

Senojo Testamento kanonas Didesnė dalis mokslininkų mano, kad Senojo Testamento knygos buvo kuriamos tarp 12 ir 2 šimtmečio iki Kristaus gimimo. Skirtingose krikščioniškose konfesijose, Senojo Testamento kanonas šiek tiek skiriasi. Visos konfesijos pripažįsta žydų kanoną, bet kai kurios prideda „antrojo kanono“ knygas.

Naujojo Testamento kanonas Naujojo Testamento kanono sudarymas vyko sujungiant į vieną bendrą rinkinį knygas, kurias krikščionys pripažino Dievo įkvėptomis, tinkamomis mokymui ir Dievo garbinimui ir neprieštaraujančiomis Senojo Testamento dvasiai.

Kartais teigiama, kad krikščioniškas kanonas buvo skubotai sudarytas biurokratiniame Bažnyčios susirinkime, tačiau tai netiesa. Teisingiau būtų pasakyti, kad kanonas vystėsi keletą amžių ir susirinkime buvo tiesiog patvirtintas. Žinoma, nėra pagrindo manyti, kad Naujojo Testamento kanonas jau egzistavo apaštalų laikais – tai buvo toks pats nelengvas procesas kaip ir Senojo Testamento kanono vystymasis. Šis procesas buvo lydimas polemikos su skeptikais, kaip Bažnyčios viduje, taip ir už jos ribų. Pirmaisiais trijais Krikščioniškos Bažnyčios amžiais, panašu, jog krikščionys neturėjo bendro kanono.

Naujojo Testamento kanoną šiuolaikiniu pavidalu pirmą kartą pateikė Afanasijus, Aleksandrijos vyskupas. Tai atsispindėjo jo laiške Egipto bažnyčioms 367 metais.

Taigi, visuotinio Nikėjos susirinkimo kanono įtvirtinimas, tapo tik formaliu jo pripažinimu, o ne kanono sukūrimu ar knygų, kurias galima būtų įtraukti, atranka, nes, kaip tikima, pats Dievas veikė per jam ištikimus žmones, nukreipdamas jų visame šventųjų knygų pripažinimo procese.

Nekanoninės knygos

Knygos, kurias pripažįsta tik kai kurios krikščioniškos konfesijos, vadinamos „deuterokanoninėmis“ arba „antrojo kanono knygomis“. Knygos, nepriklausančios kanonui yra vadinamos „apokrifais“.

Septuaginta (graikiškas Biblijos vertimas) turi 11 knygų daugiau, negu žydų šventraštis. Pavyzdžiui, katalikiškame kanonane pridedamos:

Ortodoksų bažnyčia be jau minėtų, prie kanono prideda:

Taip pat papildomi skyriai pridedami Esteros ir Danieliaus knygose. Šias knygas į lotyniškąją Vulgatą įtraukė šv. Jeronimas, 151 psalmė.

Apokrifais vadinamos knygos, kurių autorystė yra abejotina, pripažinta klastote arba nesutampanti su bendra Šventojo Rašto dvasia.