Avesta – senovės persų religinių tekstų rinkinys, zoroastrizmo šventraštis. Senovės iranėnų legendos ir žynių pasakojimai buvo užrašyti VI–IV a. pr. Kr.
Pirmasis Avestos tekstas buvo beveik sunaikintas Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus Persiją (334 pr. Kr.). Rekonstruota ir papildyta Avesta nukentėjo per arabų užkariavimus VII a. Kodifikuota valdant Sasanidams (III–VII a.). Išliko 5 knygos (manoma, kad buvo 21): Jasnai (seniausia, joje yra psalmės ir Zaratustros himnai – Gatos), Visperadas (liturginiai tekstai), Vendidadas (kanoninė teisė, įvairūs užkeikimai, kosmogoniniai mitai, medicinos ir gyvulininkystės žinios), laitai (maldos dievybėms, giesmės gamtos stichijoms; pateikta daugiausia žinių apie iranėnų mitologiją iki Zaratustros), Chorda Avesta (Mažoji Avesta – kasdienių maldų rinkinys).
Avesta senovės iranėnų silabinės poezijos pavyzdys. Šiam šventraščiui priskiriami ir jos komentarai (zendai), parašyti vidurine persų kalba (pehlevi). Avestą, išverstą į prancūzų kalbą, pirmą kartą Europoje išleido Abraham Anquetil-Duperron 1771 m.[1]
Šaltiniai
- ↑ Avesta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002