Atsitiktinumas

Atsitiktinumas – filosofinė kategorija, kuri apibūdina nebūtinus daiktų ar reiškinių ryšius, sąlygojamus subjektyviai ar kylančius priežastinėse sistemose.

Atsitiktinumu įvardijami ir reiškiniai, kurie neturi objektyvios ir aiškios priežasties. Atsitiktinumas esąs tai, kas galėtų įvykti, tačiau nebūtinai įvyksta. Atsitiktinumas yra susijęs su priežastingumo, būtinumo, laisvės kategorijomis.

Filosofijos istorijoje ši kategorija nagrinėjama jau nuo antikos laikų. Aristotelis atstiktinumą vadino šalutine tikslingo veikimo pasekme. Epikūrininkai, skeptikai ir neoplatonikai, remdamiesi sielos ir veikimo laisvės egzistavimu, įrodinėjo būtinumo ribotumą ir atsitiktinumo, laisvės egzistavimą. Viduramžiais tomistai kėlė būtinumo absoliutumą, grindžiamą Dievo absoliutumu, ir atsitiktinumui neteikė reikšmės. Naujausiais laikais gamtotyrininkų suabsoliutintą gamtos dėsnių būtinumą paneigė D. Hume'as, I. Kantas. Jie teigė, kad būtinumas yra nesuderinamas su veikimo laisve. G. W. F. Hėgelis įrodė, kad būtinumas ir atsitiktinumas yra susiję.

Atsitiktinumo problemą nagrinėja mokslo filosofija.