Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Arijonai, arijonizmaskrikščionybės srovė, atsiradusi IV a.

Arijonai rėmėsi Aleksandrijos kunigo Arijaus (apie 256–336 m.) skelbta Švč. Trejybės koncepcija, kuri neigė Jėzaus Kristaus dieviškumą; Jėzus Kristus Dievui prilyginamas tik dėl dorovinio tobulumo. Nikėjos (325 m.) ir Konstantinopolio (381 m.) susirinkimai arijonus pasmerkė kaip ereziją. Ilgiausiai arijonai išsilaikė kai kuriose Vakarų Europos valstybėse (iki VII a.); stabdė Romos bažnyčios įtakos plitimą Vidurio Europoje. Per reformaciją atgimė Vokietijoje, Šiaurės Italijoje, Šveicarijoje.

XVI a. arijonai, kaip ir antitrinitoriai, Lietuvoje ir Lenkijoje reiškėsi kaip viena reformacijos krypčių (greta evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų). 1562 m. Pinčovo (Pińczów) sinode arijonai atsiskyrė nuo reformatų ir pasivadino Lenkijos broliais (Lenkijoje), Lietuvos broliais (Lietuvoje). Po 1565 m. susiformavo savarankiška Bažnyčia. Lietuvoje didžiausių bendruomenių būta Kėdainiuose ir Tauragėje. Įtakingiausias globėjas – Žemaičių seniūnas Jonas Kiška. Vėliau arijonų sąjūdis įgijo visuomeninių, politinių bruožų (reikalavo panaikinti luomus, baudžiavą, spausdino knygas). Dėl reformatų ir katalikų persekiojimų arijonai po 1661 m. paliko Lietuvą ir Lenkiją. Persikėlė į Prūsiją, Nyderlandus, vėliau į Angliją, Šiaurės Ameriką; laikui bėgant susiliejo su kitomis protestantų srovėmis.[1]

Šaltiniai

  1. Arijonai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001