Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Apokrifas (nuo graik. ἀπόκρῠφος − „paslėptas“, „užslėptas“) - vėlyvieji judėjų ir ankstyvosios krikščionybės literatūros kūriniai, neįėję į Biblijos kanoną. Pradžioje „apokrifo“ sąvoka buvo priskiriama gnosticizmo, siekusio išlaikyti savo mokymą paslaptyje, kūriniams. Vėliau šis terminas pradėtas taikyti ankstyvosios krikščionybės tekstams, nepripažintiems „Dievo įkvėptais“: evangelijos, apreiškimai, laiškai ir darbai, neįėję į Šventąjį Raštą. Taigi šie tekstai buvo laikomi netinkamais, nekanoniniais, neįkvėptais Dievo – apokrifais. Apokrifai skirstomi į Naujojo Testamento ir Senojo Testamento apokrifus.

Senojo Testamento apokrifai

Apokrifai buvo žinomi dar gerokai iki Kristaus gimimo. Žydams sugrįžus iš Babilono nelaisvės, kunigas Ezra pamėgino surinkti ir atskirti nuo netikrų apokrifų visas šventąsias knygas. Su jo padėjėjais kunigui Ezrai pavyko rasti, pataisyti šiuolaikine kalba, papildyti ir susisteminti 39 knygas (Tanache pagal žydų tradiciją jos buvo sujungiamos į 22 knygas pagal 22 žydų abėcėlės raides). Knygos, neįėjusios į Ezros kanoną, neatitiko Senojo Testamento tradicijų, buvo užkrėstos svetimų tautų pagoniškais mitais ir prietarais, skatino okultines praktikas ir magiją, taip pat knygos, neturinčios religinės vertės (ūkinio, pramoginio pobūdžio, skirtos vaikams ir kt.). Vėliau kai kurios knygos vis dėlto įėjo į Talmudą, Mišną ir kitas knygas, naudojamas judaizme.

Po Ezros mirties buvo parašytos dar keletas religinio pobūdžio knygų (pvz., Makabiejų), tačiau jos nebegalėjo įeiti į jau egzistavusi kanoną.

Tik vėliau, gana laisvame ir apsišvietusiame Aleksandrijos mieste, kur buvo turtingiausia senovės biblioteka, verčiant Senojo Testamento knygas į graikų kalbą, 72 žydų mokslininkai-vertėjai (nėra aišku, kiek šis skaičius atspindi realybę) po ilgo nagrinėjimo, maldų ir disputų, graikiškame tekste pridėjo prie jau esamų 39 dar 11 knygų. Būtent šis variantas (Septuaginta) tapo pagrindiniu krikščionims, kalbėjusiems graikų kalba.

Protestantizmo laikais protestantai, pradėję versti Biblijos knygas į vietinių tautų kalbas, visuose žydų tekstuose pastebėjo tų 11 knygų trūkumą. Todėl jos buvo paskelbtos apokrifinėmis. Jos nebuvo draudžiamos, tačiau laikomos nereikšmingomis ir vertingomis ne daugiau, nei kita grožinė literatūra.

Mūsų laikais šios 11 knygų (dar vadinamos Antrojo kanono knygomis) yra naudojamos stačiatikių lygiai taip pat, kaip ir kitos 39.

Žymesni Senojo Testamento apokrifai yra šie: Ezros apokalipsė, Enocho knyga, Saliamono psalmės, Barucho regėjimas, Jobo testamentas, Izaijo regėjimas, Abraomo apreiškimas ir kt.

Naujojo Testamento apokrifai

Naujojo Testamento laikai mums paliko virš 50 evangelijų. Tik 4 jų yra šiuolaikiniame kanone. Dauguma apokrifinių evangelijų buvo parašyta vėlesniais laikais. Buvo mėginama surašyti žodinius padavimus, kurie galėjo pasimiršti, aprašomi įvykiai, kuriems neskirta daug vietos kanoninėse evangelijose.

Tokių tekstų autoriai dažniausiai nepasirašydavo, o kartais, siekiant suteikti daugiau reikšmės savo veikalui, užrašydavo kurio nors apaštalo ar jo mokinio vardą.

Žymesni Naujojo Testamento apokrifai: Jokūbo vaikystės evangelija (turimas omenyje Jėzaus brolis Jokūbas, aprašomas laikas nuo Jėzaus gimimo iki kūdikių žudynių Betliejuje); Pseudo-Mato evangelija (aprašo Jėzaus jaunystę); Jokūbo evangelija (pasakojanti apie Jėzaus vaikystę nuo užgimimo iki 12 metų); Tibeto evangelija (teigianti, jog savo jaunystės metus Jėzus praleido Indijoje ir Tibete, kur mokėsi išminties ir stebuklų darymo); taip pat Marijos, Tomo, Nikodemo, Petro, Barnabo evangelijos, Petro ir Pauliaus darbai, Jono darbai, laiškas Laodikiečiams, Dvylikos apaštalų laiškas, Barnabo laiškas, Petro apokalipsė, Baltramiejaus apreiškimas ir kt.

Apokrifai atsiranda ir mūsų laikais, kuomet kokios nors sektos, „tėvai“, pranašai, stebukladariai kuria ir platina savo religinę literatūrą, nukrypstančią nuo biblinio mokymo ir pretenduojančią į šventraščio statusą.