Apaštalas Paulius
Apaštalas Paulius, dar vadinamas Pauliumi iš Tarso, šv. Pauliumi (sen. gr. Σαούλ (Saul), Σαῦλος (Saulos) ir Παῦλος (Paulos); lot. Paulus ar Paullus; hebr. שאול התרסי Šaʾul HaTarsi (Saulius iš Tarso); gimė apie 5 po. Kr. – mirė apie 67 m.) – uolus žydas iš Benjamino giminės, persekiojęs ankstyvuosius Jėzaus sekėjus. Kaip teigiama Apaštalų darbuose, kelyje į Damaską jam apsireiškęs Jėzus. Po šio įvykio Paulius tapo krikščionimi, save vadino „apaštalu pagonims“.
Drauge su Simonu Petru ir Jokūbu Teisiuoju Paulius laikomas vienu žymiausių ankstyvųjų krikščionių lyderių. Jis taip pat buvo Romos pilietis, kas suteikė jam privilegijuotą teisinį statusą.
Pauliui priskiriama 13 Naujojo Testamento laiškų autorystė. Juose paminėta dar keletas (pvz., Laiškas laodikiečiams), kurių nerandame Biblijoje. Šešių laiškų autorystę nemažai tyrinėtojų laiko ginčytina. Paulius padarė didesnę įtaką krikščioniškai mąstysenai nei bet kuris kitas Naujojo Testamento autorius. Šv. Augustinas išvystė Pauliaus idėją, kad išgelbėjimas paremtas tikėjimu, o ne „Įstatymo darbais“. Martyno Liuterio Pauliaus laiškų interpretacija turėjo didelės įtakos jo sola fide (tik tikėjimas) doktrinai.
Pauliaus atsivertimas dramatiškai pakeitė jo gyvenimą. Per savo misionierišką veiklą ir raštus jis ilgainiui transformavo Viduržemio jūros regiono gyventojų religinius bei filosofinius įsitikinimus. Susikūrusios pagonių kilmės tikinčiųjų dominuojamos bendruomenės garbino Izraelio Dievą, laikėsi judėjiškojo moralinio kodo, tačiau sušvelnino ar visiškai atsisakė ritualinių ir dietą reglamentuojančių Mozės įstatymo priesakų. Jos rėmėsi Pauliaus mokymu, kad dėl Naujosios Sandoros, paremtos Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, šių priesakų nebereikia laikytis. Po Jeruzalės šventyklos sugriovimo galutinai skilus ankstyvajai krikščionybei ir rabiniškajam judaizmui, bendruomenės laikui bėgant susiformavo į krikščionybę.
