Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Angelas (lot. angelus iš graikų angelas – pasiuntinys) – antgamtinė dvasinė būtybė.

Žinomas judaizme, krikščionybėje, islame. Katalikų ir stačiatikių bažnyčiose angelai garbinami kaip šventieji. Biblijoje (Senajame Testamente vadinamas Jahvės angelu, Naujajame – Viešpaties angelu) šlovina Dievą, atstovauja jam žemėje, vykdo Dievo valią (globoja teisiuosius, baudžia nusidėjėlius ir kt.). Dažniausiai minimi angelai - Mykolas, Rapolas (tik apokrifuose), Gabrielius; krikščioniškoje tradicijoje jie dar vadinami arkangelais.

Dionisijui Areopagitui priskiriamame traktate „Apie dangiškąją hierarchiją“ (V a.) angelai suskirstyti į 3 grupes (hierarchijas) po 3 eiles (chorus). Pirmoji grupė – serafimai, cherubinai, sostai – supa Dievo sostą ir šlovina Dievą, antroji – viešpatystės, galybės, valdžios – valdo žvaigždes ir stichijas, trečioji – kunigaikštystės, arkangelai, angelai – Dievo ir žmonių tarpininkai, jo pasiuntiniai žemėje.

Viduramžiais angelai buvo filosofinių svarstymų objektas (Tomas Akvinietis aptarė jų skaičių, prigimtį, pažinimo pobūdį ir kt.). Šiuolaikiniai teologai angelą dažniausiai naudoja tik kaip metaforišką Dievo veiklos apibūdinimą. XX a. mene ir krikščioniškoje bei parakrikščioniškoje (oficialių Bažnyčių nepripažįstamų krikščioniškųjų judėjimų) dvasinėje literatūroje vėl susidomėta angelologija.[1]

Šaltiniai

  1. Angelas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001