Alfa ir omega

Iš Logos.
Jump to navigation Jump to search
Alfa ir omega

Alfa ir omega – pirmoji ir paskutinioji graikų abėcėlės raidės. Anot padavimo, jos buvo sukurtos trijų likimo deivių moirų (parkų).

Helenistinėje epochoje alfa ir omega simbolizuoja dievybę kaip kosmoso pradžią ir pabaigą. Ši simbolika remiasi Biblijos žodžiais „Aš esu pirmas ir paskutinis, kito dievo be manęs nėra“ (Izaijo knygos 44,6). Nuostata, kad raidės, garsai ir žodžiai sudaro kūrimo elementus, būdinga vėlyvosios antikos pasaulėžiūrai, kurioje raidės (tiek graikiškos, tiek hebrajiškos) įgavo ir skaičių reikšmes. Tai atvėrė kelią įvairioms kosmogoninėms spekuliacijoms, kurios ypač žydų ezoterikoje (kabaloje), sudarė „spekuliatyviojo gnosio“ šaknis.

Apreiškimo Jonui knygoje (1,8) „Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis“, pats įvardija save kaip alfą ir omegą.

Šios raidės neretai puošia krikščioniškus antkapius, išreikšdamos, kad palaidotasis savo pradžią ir savo galutinį tikslą mato Viešpatyje. Viduramžiais pasaulio Išganytojo erškėčių vaniką iš kairės ir dešinės galvos pusių dažnai puošdavo alfa ir omega.[1]

Šaltiniai

  1. Hans Biedermann. Naujasis simbolių žodynas. Mintis. Vilnius, 2002 m. 25–26 psl.