Iš Logos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Abraomas aukoja Izaoką, dailininkas Laurent de LaHire (1650 m.).

Abraomas − žydų tautos patriarchas, anot Biblijos, kilęs iš Ūro miesto, įsikūrusio Eufrato pakrantėje. Dievas pažadėjo padaryti jį hebrajų tautos pradininku ir pavadino Abraomu (tautų tėvu). Ankstesnis jo vardas buvo Abramas. Abraomas daugelį metų gyveno su tėvu Tare ir trimis broliais. Abraomas vedė Sarą − savo įseserę. Tarė persikėlė su visa šeima iš Ūro į Haraną, esantį už šimto mylių į šiaurės vakarus. Šiame mieste Tarė mirė, o Abraomas buvo Dievo pašauktas keliauti į Kanaaną.

Abraomas pakluso Dievo kvietimui. Jis gyveno kaip klajoklis, keliavo iš vienos vietos į kita su savo avių ir galvijų kaimenėmis. Visur, kur tik apsistodavo, sukraudavo aukurą ir garbindavo Dievą. Kilęs badas privertė Abraomą trauktis į pietus, Egipto link. Tačiau Dievas liepė Abraomui grįžti į Kanaaną, kurį pažadėjo duoti naujajai tautai. Abraomui sulaukus senatvės, Sara vis dar neturėjo vaikų. Kaip tuo metu buvo įprasta, sūnų Abraomui pagimdė Saros tarnaitė Hagara. Tačiau, Biblijos teigimu, Izmaelis nebuvo Dievo žadėtasis palikuonis.

Senatvėje Abraomas ir Sara susilaukė sūnaus Izaoko, kuris, kaip rašoma Pradžios knygoje, buvo Dievo duotas. Iš jo turėjo kilti naujoji tauta. Dievas išbandęs Abraomo tikėjimą: liepęs nusivesti Izaoką ant tolimo kalno ir paaukoti. Abraomas pakluso, tikėdamasis, jog Dievas ištesės pažadą dėl sūnaus. Dievo angelas sulaikė Abraomą, kai šis jau buvo bežudąs savo sūnų. Vietoj jo buvo paaukotas avinas, įstrigęs erškėtyne. Po to Dievas Abraomui pakartojo pažadą iš jo padaryti didelę tautą.

Mirus žmonai Sarai, Abraomas pasiuntė tarną Eliezerą į Haraną, kad šis ten išrinktų Izaokui žmoną.

Po Saros mirties Abraomas vedė Keturą. Jai gimė Zimranas, Jokšanas, Medanas, Midjanas, Išbakas ir Šuahas.

Abraomas gyveno 175 metus.

Šaltiniai

Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1993 m.